Kas gero buvo mūsų bendruomenėje sausį

Sausio 22 d. Bažnyčios rektorius t. Rytis Gurkšnys pakvietė aktyviausius rektorato narius ir visus besidominčius į vienos dienos lyderystės konferenciją Kulautuvoje. Proga gerai praleisti laiką ir patirti Dievo veikimą labai netikėtose situacijose, to net nesitikint. Žiūrėjome 4 vaizdo konferencijas – mokymus: „Šventas pyktis“, „Drąsa: kova su tamsa“, „Geroji įtampos pusė“, „Nuo gero prie puikaus“. Pranešėjai – pasauliečiai ir krikščioniškųjų bažnyčių pastoriai, savo bendruomenių ir organizacijų lyderiai. Po kiekvienos konferencijos vyko diskusija grupelėse, aptarėme mūsų bendruomenei aktualius klausimus. Įkaitusią atmosferą ir švelnius nuomonių skirtumus vėsino kavos pertraukėlės ir skanūs pietūs. Kas gi yra tas „šventas pyktis“?

Bill Hybels jį suvokia kaip impulsą vizijai ir veiksmui, iliustruodamas pavyzdžiais iš Biblijos (Mozė) ir šių dienų realybės – animacinių filmų (jūreivis Popajus). Mozei užverda širdis, pamačius, kaip egiptietis prižiūrėtojas tvatina vergą žydą. Apsidairęs (lyg ir niekas nemato), pats užtvatina egiptietį ir užkasa. Kitą dieną atėjęs pamato du besipliekiančius žydus. Mozei užverda širdis: jis išskiria juos, aiškindamas, jog engiamųjų padėtyje tautiečiams nedera peštis. Visa tai mato ir Dievas. Pagaliau Jis rado vyrą, kuriam skauda širdį dėl tų pačių dalykų. Mozės įkarštį Dievas panaudoja geriems dalykams. Tad kiekvienas turi suprasti, dėl ko jam skauda širdį, ko jis nebegali pakęsti, ir maldoje klausti savęs, ar Dievui irgi tai rūpi. Jei taip – negesinkite šio švento apmaudo, bet, priešingai, puoselėkite jį, kad dar labiau užsidegtų širdis, ir neleiskite užgesti vilčiai. Dievas suteiks jėgų veikti.

„Drąsa: kova su tamsa“: mus sukrėtė dokumentinio filmo vaizdai apie žmonių išnaudojimą šiuolaikiniame pasaulyje; buvo sunku patikėti, kad yra tokių vietų, kur žmonės laikomi vergais, mergaitės parduodamos į viešnamį už 30$, o policininkas gali sumušti žmogų už 1,5$. Tarptautinė teisingumo misija, kurioje darbuojasi kvalifikuoti teisininkai, gelbsti tokius žmones: išdrįsę palikti saugumo zoną (jiems grasina susidorojimu), jie siekia beviltiškų tikslų (eiliniams žmonėms jų veikla atrodo lyg kova su vėjo malūnais) ... ir laimi, aukodami Dievui savo atsidavimą ir ryžtą, o Jis dovanoja pergalę ir džiaugsmą. Šventas džiaugsmas – nevilties priešnuodis.

„Geroji įtampos pusė“: Andy Stanley moko, kad kiekvienoje organizacijoje yra bėdų, kurių neįmanoma išspręsti kartą ir visiems laikams, jų negalima išvengti net Bažnyčioje. Vadovo vaidmuo – pakinkyti įtampą bendram tikslui, organizacijos gerovei. Tačiau ar dera bažnytinę bendruomenę vertinti tik kaip organizaciją, neatsižvelgiant į jos mistinę prigimtį, kuriai galioja Dievo, o ne žmonių ekonomijos dėsniai?

„Nuo gero prie puikaus“: Jim Collins apibrėžė vadinamojo 5-ojo lygio vadovo savybes; ryškiausiai jos pasireiškia sėkmės ir nesėkmės atveju: toks vadovas sėkmės atveju žiūri „pro langą“, t.y. nelaikydamas savęs svarbiausiu asmeniu sėkmę priskiria kitiems, visas pastangas deda dėl organizacijos, ne dėl savęs; nesėkmės atveju jis žvelgia „į veidrodį“ – prisiima asmeninę atsakomybę, yra pasirengęs kentėti ir aukotis, įveikia konfliktų baimę. Ir tik išsilaisvinus iš troškimo laimėti, tapti geriausiu, gali tokiu tapti.

Visi seminaro dalyviai su viltimi laukia tęsinio. Juk kiekvienas yra pašauktas vadovauti. Jei ne kitiems, bent sau. Save disciplinuoti, save pažinti yra sunkiausia, nes dažnas nedrįsta nutilti, nusileisti į savo širdį, dažnas yra linkęs daryti nuolaidų sau, užuot pateisinęs kitus.

Parengė Jūratė Bieliauskaitė

Sausio 23 d. mūsų Bažnyčios Sumos choro vadovas Algimantas Mišeikis šventė gražų 70 metų jubiliejų – žingsnis į senjorišką brandą, nes neapsiverčia liežuvis tokio amžiaus žmogų vadinti pagyvenusiu, o juo labiau senioku, pensininku. Šv. Mišias aukojo t. Gintaras Vitkus SJ, įžangoje padėkojęs jubiliatui už atgaivintą meilę choriniam dainavimui, kuri vidurinėje mokykloje buvo stipriai prislopinta. Homilijoje t. Gintaras, remdamasis kasdieniškais pavyzdžiais, kalbėjo apie tai, ką žmogui reiškia kitas žmogus, kaip paprastas bičiuliškas klausimas: „Gal reikia pagalbos?“ gali atitolinti depresiją ir padėti pasijusti laimingam; kaip svarbu išmokti džiaugtis net menkais dalykais. Tai būdinga ir jubiliatui – jokios problemos ir sunkumai neužgesina jame gyvenimo džiaugsmo kibirkštėlės. Šv. Mišių pabaigoje t. Gintaras Vitkus įteikė Algimantui Mišeikiui padėkos raštą „už ištikimybę chorinės muzikos principams ir idealams“, visi pamaldų dalyviai sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Po šv. Mišių – agapė vienuolyno salėje. Išgirdome draugų ir bičiulių sveikinimus, choro pirmininkas Aleksandras Kirka supažindino su jubiliato biografija, už „nemokamas chorvedybos pamokas“ Algimantui dėkojo buvusi choristė Justina, kuri dabar pati vadovauja Šančių parapijos chorui. Visi kalbėjusieji prisiminė jubiliato meilę dainai, knygai ir uždegantį patriotizmą. Dar praktikų metu atsiskleidė pedagoginis Algimanto talentas – gebėjo valdyti bendraamžius studenčiokus, žavėjo studentas (ir pats jomis žavėjosi). Baigęs studijas vadovavo KMI ir KPI chorams („Jaunystei“ padėjo įveikti ilgametį varžovą – VVU chorą); iki pernai dar dirigavo ir Kauno Valstybiniam chorui. Po sveikinimų ir vaišių prasidėjo „linksmoji dalis“, kuomet diriguojant svečiams – jaunimui ir profesoriams – žinomos dainos skambėjo iš visų lūpų (net ir neturinčių muzikinės klausos). Visi pasijuto apgaubti šiluma ir dėmesiu. Dabar laukiame choro 20-mečio fiestos ir tikimės, kad nuostabios choro giesmės dar ilgai mus džiugins ir įkvėps maldai.

Parengė Jūratė Bieliauskaitė

Renginių akimirkos