Marija, Šventosios Dvasios sutuoktinė ir Dievo Motina

Fr. Tommy Lane

 

Laukiame, nekantriai laukiame Kalėdų šventės. Evangelijoje Marija ir Elzbieta taip pat laukė, nekantriai laukė Jėzaus ir Jono Krikštytojo gimimo. Paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas mūsų mintys nukrypsta į Mariją, nešiojusią Jėzų savo įsčiose.

Kai tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, iš džiaugsmo šoktelėjo kūdikis jos įsčiose. Tai įvyksta tuomet, kai Marija pasveikina Elzbietą, dabar jau senyvą moterį, nepaisant, kad to meto kultūroje vyresnioji ateidavo pas jaunesniąją. Kai Marija kalbėjo, Šventoji Dvasia atėjo pas Joną Krikštytoją Elzbietos įsčiose (žiūrėti Lk 1, 15), ir jis šoktelėjo iš džiaugsmo. Tuo momentu Jonui Krikštytojui buvo atleista gimtoji nuodėmė. Marija tapo Šventosios Dvasios sutuoktine Viešpaties Apreiškimo metu, kai ji pastojo Jėzų iš Šventosios Dvasios. Dabar, kai Marija apsilanko pas Elzbietą, Šventoji Dvasia atskleidžia Marijos, savo Sutuoktinės, apvalančios Joną Krikštytoją nuo gimtosios nuodėmės, reikšmę, ir Jonas Krikštytojas šokteli Elzbietos įsčiose.  

Marijai kalbant, Šventoji Dvasia atėjo pas Elzbietą, ir Jonas Krikštytojas šoktelėjo Elzbietos įsčiose. Šv. Louis Marie de Montfort, daug rašęs apie Mariją, teigia, kad kai turime Mariją, taip pat turėsime ir jos Sutuoktinį, Šventąją Dvasią.

„Kai Šventoji Dvasia suranda sieloje savo Sutuoktinę, ji skrenda į tą sielą, bendrauja su ja, užpildo savo buvimu, proporcingai atskleidžia savo Sutuoktinės buvimą ir pilnatvę. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Šventoji Dvasia dabar nedaro akinančių malonės stebuklų mūsų sielose, yra tai, kad ji mumyse neranda pakankamai stiprios sąjungos su Marija, savo tvirta Sutuoktine.“ („Tikras pamaldumas Marijai“ 1 skyrius, 1 pastraipa, 2 eilutė)

Taigi, kai turime Mariją savo gyvenime, taip pat turime Šventąją Dvasią, taip, kaip Šventoji Dvasia nusileido ant Elzbietos ir Jono Krikštytojo, Marijai kalbant. Taigi, galime sakyti, kad kuo arčiau esame prie Marijos, tuo arčiau prie jos Sutuoktinio, Šventosios Dvasios, ir tuo arčiau prie Dievo. Marija mus veda pas Dievą ir kai savo sielose turime Mariją, Šventoji Dvasia ateina pas mus.

Marija, bendraudama su savo Sutuoktiniu, Šventąja Dvasia, tapo Jėzaus motina. Elzbieta paklausė: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ Elzbieta pavadino Mariją „Viešpaties motina“, bet pas mus labiau paplitęs posakis – Dievo Motina. Kai kurie žmonės nesupranta Dievo Motinos titulo prasmės. Kai apibūdiname Mariją kaip „Dievo Motiną“, tai nereiškia, kad Marija yra motina ar Trejybės šaltinis ir kad Marija yra Jėzaus sielos pradžia arba kad jo dieviškumas kilo iš Marijos. Tačiau Kristus buvo Dievas ir žmogus viename asmenyje; jis turėjo tiek žmogiškąją, tiek dieviškąją prigimtį (žiūrėti Kol 2, 9). Jis buvo ne du atskiri asmenys, bet vienas asmuo su dviem prigimtim, taigi, todėl galime sakyti, kad Marija buvo Dievo Motina. Tai yra ji buvo tokia pati motina, kaip ir kiekviena motina. Kiekviena motina suteikė savo vaikui kūną, bet vaiko siela atėjo iš Dievo. Kai kalbame apie kažkokią esamą vaiko motiną, mes niekada nepabrėžiame ar neišskiriame, o sakome, kad motina yra vaiko kūno, bet ne sielos motina. Taip pat vaikai sako: „:Labas, mama“, o nesako „Labas, mano kūno mama“. Tokiu būdu Mariją vadiname Dievo Motina, nes Jėzus turėjo žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį viename asmenyje. Marija apibūdinama kaip Dievo Motina net Šventajame Rašte, mūsų šiandieninėje Evangelijoje, kai Elzbieta paklausia: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ Ir žodis, kurį vartoja Elzbieta „Viešpačiui“ (κυριος) yra žodis, naudojamas „Dievui“ Naujajame Testamente, todėl negali būti jokios painiavos. Tai yra tas pats žodis, kurį naudojo Jėzus, kai save apibūdino kaip „Šabo Viešpatį“ (Mk 2, 28).

Taigi nenuostabu, kad Elzbieta sako Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius.“ Šie įkvėpiantys žodžiai dabar tampa gražios maldos, vadinamos „Sveika, Marija“, dalimi. Marija buvo Dievo motina vieną kartą, bet toliau visam laikui liko motina, motina kiekvienam iš mūsų, pagimdanti vaisių mumyse ir Motinoje Bažnyčioje, atnešanti naują gyvenimą į Bažnyčią. Šv. Louis Marie de Montfort rašo:

„Kai Marija įdiegia savo šaknis į sielą, ji padaro... malonės stebuklus, kuriuos ji vienintelė gali padaryti, nes ji vienintelė yra vaisingoji Mergelė ir niekada nebuvo, ir niekada nebus jai prilygstančio tyrumo...“

Pabūkime maldoje su Marija, įdiegiančia savo šaknis į mūsų sielas, ir sukuriančia malonius stebuklus, kuriuos ji vienintelė gali padaryti ir kurios Sutuoktinis, Šventoji Dvasia, gali atskristi ir mus pripildyti savimi. Galime suprasti, kodėl Popiežiui Jonui Pauliui II labai didelę įtaką turėjo Šv. Louis Marie de Montfort raštai ir jo pasirinktas moto „Totus Tuus, O Maria“. „Aš esu visas tavo, o Marija“, iš Šv. Louis Marie de Montfort. Geriausias būdas būti su Marija – melstis Rožinį; tai malda, per kurią ji mums kalba daugelyje vietų, kuri jai brangi ir labai galinga.

Kai Marija kalbėjo, Šventoji Dvasia atėjo pas Elzbietą ir Joną Krikštytoją Elzbietos įsčiose. Turėdami Mariją savo gyvenime, taip pat turime Šventąją Dvasią, kaip tik taip Šventoji Dvasia nusileido ant Elzbietos ir Jono Krikštytojo, kai Marija kalbėjo.

Galime praleisti laiką maldoje su Marija, įdiegiančia šaknis į mūsų sielas ir padarančia stebuklus, vienintele, galinčia padaryti, kad jos Sutuoktinis, Šventoji Dvasia, galėtų atskristi pas mus ir pripildytų mus savo buvimu.

 

Paruošta pagal: Fr. Tommy Lane „Mary, Spouse of the Holy Spirit and Mother of God“

Paruošė: Saulenė Išganaitytė

 

http://www.frtommylane.com/homilies/year_c/advent4.htm