Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo liepos 20 d. pirmadienio iki liepos 26 d.sekmadienio, 2015
►link 17 eilinio sekmadienio
Nuo galvos iki pėdų (4/8)
Tai darykime kiekvieną šios savaitės dieną.
Atsigulkime ant žemės, jei reikia, pasidėkime po galva mažą pagalvėlę. Rankas ištieskime prie šonų, kojas įtempkime. Įkvėpdami iškelkime tiesias rankas virš galvos. Giliai įkvėpę, likime taip 3-4 sekundes, jei galime; paskui sugrąžinkime rankas prie šonų. Pakartokite šį pratimą 5-6 kartus. Įsitempkime, rankas ištiesę prie šonų, kojas sulenkę, pėdomis įsirėmę į žemę. Įkvėpdami tiesią kairę ranką pakelkime virš galvos. Iškvėpdami, vėl nuleiskime tą ranką prie šono. Įkvėpdami tą patį padarykime su dešine ranka. Iškvėpdami vėl sugrąžinkime rankas prie šonų.
Įkvėpdami abi tiesias rankas pakelkime virš galvos. Iškvėpdami vėl grįžkime į pradinę padėtį: rankas padėkime prie šonų. Kartokite pratimą keletą kartų, stebėdami savo rankas.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad politinė atsakomybė visada būtų suprantama kaip aukščiausia artimo meilės forma.
„Davė išdalyti visiems ten sėdintiems“ Jn 6, 11
Neįmanoma suprasti šio Jėzaus gesto mūsų žmogišku žvilgsniu. Kaip Pilypas ir Andriejus, taip ir mes pradedame skaičiuoti ir tada atrodo daug kas neįmanoma. Kur nupirkti maisto tiek žmonių, kas gi tie penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys?
Kyla klausimas: „Kas šiandieną mane pasotina ir suteikia skonį mano gyvenimui ir pasauliui?“ Jis mus verčia nebeskaičiuoti ir priimti gyvenimo ir Dievo dovanos perteklių. Vienintelis Jėzus mums duoda valgyti veltui. Prisiminkime dykumą, kur Dievas pamaitino savo tautą ir ją nuvedė į Pažadėtąją Žemę.
Per šią savaitę žvelkime į Jėzaus gestą, Jėzaus, kuris savo geranoriška ranka dalija maistą svečiams ir dėkokime, kad esame tarp jų.
Anne-Marie Aitken
Nuo liepos 20 d. pirmadienio iki liepos 26 d.sekmadienio, 2015
►link 17 eilinio sekmadienio
|
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 6, 1-15) Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
|
Pirmadienis 20 d. Keliauti
Jėzus mums dažnai parodomas keliaujantis. Jis eina iš miesto į miestą, skelbdamas Gerąją išgelbėjimo Naujieną ir darydamas gera. Mūsų ištraukoje Jis „nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero”. Skirsiu laiko stebėti, kaip Jis keliauja ir Jo šią dieną prašysiu pasidalyti su manimi savo energija ir ryžtingumu.
Antradienis 21 d. Žmogus dėl kitų
Jis mums parodomas ir kaip žmogus, einantis į susitikimą su kitais, pirmiausiai su pačiais silpniausiais. Tai priežastis, dėl kurios didelė minia Juo seka. Ir Jis jaučia, kad minia Jo labai laukia, minia, kurią sudaro ir daugelis mūsų amžininkų. Viešpačiui patikėsiu visus ištroškusius prasmės, ypač savo aplinkinius.
Trečiadienis 22 d. Didelė šventė
Tekstas patikslina, kad „artėjo žydų šventė Velykos”, matome Jėzų, kopiantį į kalną. Šis laiko ir vietos nurodymas nėra nereikšmingas. Jie mus skatina prisiminti didžiąją tautos istoriją. Šie Jėzaus gestai pažymi naują erą, kai Dievas vėl ateina pamaitinti savo tautos. Dėkosiu Viešpačiui, kad Jis yra Dievas, kuris duoda apsčiai.
Ketvirtadienis 23 d. Tautos stebuklai
Tikras stebuklas įvyksta, kai keičiasi minia, kuri po truputį tampa tauta, besimokanti klausytis „pranašo“ Žodžio ir trokštanti – ir nedviprasmiškai – turėti karalių. Tai kvietimas mums ieškoti to, kas suvienija mus su tauta, stiprus kvietimas šią dieną, kai švenčiame šventąją Brigitą Švedę, Europos globėją.
Penktadienis 24 d. Ne be mūsų
Jėzus reikalauja savo mokinių, kad pamaitintų minią. Ir štai Andriejus, paragintas Mokytojo, atneša tai, ką berniukas turi savo krepšyje. Kaip įprasta, Jėzus veikia ne be savo mokinių, ne be mūsų pagalbos, ne be mūsų penkių gyvenimo kepaliukų duonos ir dviejų žuvų, kurias Jis nori panaudoti, skelbdamas savo Karalystę.
Šeštadienis 25 d. Tarnauti
Tai šventojo apaštalo Jokūbo šventė. Jis, be abejo, buvo ant kalno, dalijo duoną ir žuvis Jėzaus klausytojams, paskui surinko viską, kas buvo atlikę, kad nieko nepražūtų. Jis matė, kaip tai darė Jėzus: tarnavo, davė valgyti. Jo užtarimo prašysiu, kad pajėgčiau tarnauti kitiemspagal tai, ką veikiu gyvenime, ir kaip Viešpats kviečia.
Sekmadienis 26 d. Didžioji Geroji Naujiena
Mažiausiai dvi geros naujienos šioje Evangelijoje. Pirmoji - Dievas duoda apsčiai: daug žolės šioje vietoje, žuvų gausybė, visi sotūs! Gera būtų sunkiomis valandomis prisiminti, kad šiame pasakojime, o ir mūsų gyvenime, kad Dievas mums nori gero ir kad Jam malonu mums duoti. Antroji gera naujiena – Jėzus nėra manipuliatorius. Jis siunčia ir trnauja. Jis nesistengia būti karaliumi ir tuo nesinaudoja. Jis pasitraukia pats vienas į kalną, kad vėl patirtų Tėvo artumą. Tad, Jo prašysiu, kad mane saugotų nuo valdžios gundymų ir leistų manyje didėti Jo Žodžio skoniui.
