Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo vasario 1 d. pirmadienio iki vasario 7 d. sekmadienio, 2016
►link 5 eilinio sekmadienio
Kaip klausytis Žodžio
„Ne tiek svarbu daug žinoti, kas pasotintų ir patenkintų sielą, kiek pajusti ir skanauti dalykus vidumi“. Ši šventojo Ignaco Lojolos išmintis mums primena, jog meldžiamės ne tam, kad daugiau sužinotume apie Dievą, bet kad klausytumės ir pažintume Jo Žodį, kuris mums kalba ir paliečia širdį.
Namie
Savaitės pradžioje išsirinkime gražų pintą krepšį, vazą, gal ir kitką ir į ją įdėkime gražią žuvį ir pastatykime į maldos kampelį. Paskui nupieškime žuvų ant popieriaus lape ir iškirpkime. Kiekvieną vakarą prieš maldą nuspalvinkime vieną, dvi ar daugiau žuvų, tam užtrukdami minutėlę. Maldos metu sudėkime visas žuvis, kurias sužvejojome per dieną ar dar išvakarėse... žuvis, sugautas, padedant Kristui... Vienu sakiniu tyliai ar garsiai išsakykime, ką ši/šios žuvys mums davė, ir dėkokime dėl jų gausybės, kurią Dievas mums duoda. Ir kodėl neparuošus geros žuvies sekmadienio pietums ir nepasidalijus su draugais ar šeima? Geros žvejybos šią savaitę!
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad rūpintumės visa kūrinija, kurią gavome kaip dovaną, kad ją puoselėtume ir saugotume ateities kartoms.
„Bet dėl Tavo Žodžio užmesiu tinklus“ Lk 5, 5
Kad už pastangas man būtų atlyginta, už darbą užmokėta, kad mano gerumas būtų pripažintas, vargas duotų rezultatą, per sunkumus būčiau padrąsintas... Ilgas gali būti sąrašas, ko laukiame, trokštame, norime, kai įdedame pastangų, kai sunkiai dirbame ar susiduriame su nelaime, su pasipriešinimu, su tuo, kas vyksta ne taip, kaip norėtume.
Tai dažnai mums tampa proga priekaištauti ir vis grįžti prie savo vargų ir nelaimių, priekaištų - mūsų akimis labai teisingų... Ir mokiniai priekaištauja, pavargę po naktinio darbo, kuris neduoda rezultatų.
Jei vis grįšime prie to, kaip galėsime atsiverti padrąsinančiam žodžiui, žodžiui, pilnam pažadų, žodžiui, kviečiančiam eiti pirmyn, žodžiui, kuris kalba apie Gyvenimą anapus baimės? Žodžiui, kuris reikalauja visiško pasitikėjimo?
Pasitikėjimas Kristumi visada padeda išgyventi, turėtume išdrįsti tą pasakyti! Šią savaitę, išdrįskime pasitikėti Kristaus žodžiu, sekdami šiuos pavargusius žvejus, visada pasirengusius... klausytis, sekti Kristaus žodžiu ir „užmesti tinklus“.
Emmanuelle Huyghues Despointes, Šenaklio dvasingumo centras
Nuo vasario 1 d. pirmadienio iki vasario 7 d. sekmadienio, 2016
►link 5 eilinio sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Luką (Lk 5, 1–11)
|
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
|
Pirmadienis 1 d. Ten, kur Kristus
Šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, mūsų daug, esame didžiulė minia, kiekvieną dieną besiklausanti Dievo Žodžio. Ieškome prasmės, įkvėpimo, paguodos, pagalbos ir ramybės. Stengiamės ieškoti Dievo visuose dalykuose, ir Žodis, kurį kontempliuojame, gyvas. Didelė paslaptis, kurios dėkingi liudininkai esame, kad Dievas kalba ir įsikūnija! Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 1 eilutę ir prisiglausiu prie Jėzaus, kad Jo klausyčiausi.
Antradienis 2 d. Ten, kur mokiniai
Kiekviena vasario 2 diena pašvęsta. Ši diena ypač svarbi visiems tiems ir toms, kurie, nuostabios Kristaus dovanos įkvėpti, savo ruožtu atiduoda gyvenimą ir palieka visą, kad sektų Juo. Viskas prasideda, atsitiktinai Jį sutikus: dvi valtys prie ežero, žvejai, ilipę ir plaunantys savo tinklus. Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 2 eilutę ir žvelgsiu į žvejus ant ežero kranto, kad irgi tapčiau mokiniu drauge su jais.
Trečiadienis 3 d. Ten, kur Bažnyčia
Mūsų valtis plaukia į jūrą su tais ir tomis, kurie drauge keliauja. Mūsų flotilė iriasi į pasaulį, kartais taikų ir draugišką, kartais neramų ir griaunantį, kurį blaško vėjai, bangos ir audros. Valtis simbolizuoja ir Bažnyčią. Ji vaizduoja tiek mūsų trapumą, tiek ir dideles galimybes, kai esame kartu. Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 3 eilutę ir kviesiu Jėzų Kristų įlipti į mūsų valtį.
Ketvirtadienis 4 d. Ten, kur liūdesys
Kristus savo mokiniams įsako užmesti tinklus, nors jie kiaurą naktį vargę, nieko nesugavo. Yra dalykų, kurie mums nutinka: kodėl reiktų primygtinai prašyti ir grįžti į savo akivaizdžių nenusisekusių iššūkių vietas. Sunku įsivaizduoti, ko galima pripildyti savo valtis, kad jos net skęstų? Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 5 eilutę ir kaip Simonas sakysiu: „dėl Tavo Žodžio užmesiu tinklus“.
Penktadienis 5 d. Ten, kur malonė
Skirkime laiko kontempliuoti mokinių valtims, mokinių, kurie dėl Dievo malonės iriasi pilnais žuvų tinklais. Kontempliuokime ir Prisikėlusio Kristaus veikimo ženklus mūsų gyvenime bei pasaulyje. Šis žvilgsnis mus vilioja gręžtis link šviesos, džiaugtis Dievo veikimu ir liudyti, kad gyvenimas visada nugali mirtį. Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 7 eilutę ir prisidėsiu prie mokinių, kurie mane kviečia į pagalbą.
Šeštadienis 6 d. Ten, kur pasitikėjimas
Kaip Petras, Jokūbas ir Jonas, taip ir mes esame lėti tikėti Dievo buvimu savo gyvenime. Be abejonės. Dažniau netenkame drąsos, apima svyravimai, baimė... bet vėl atrandame pasitikėjimo kelią. Jei mus užplūsta liūdesys, didžiulis nerimas, kelkime rankas į Dievą, kuris mus gelbsti. Atsiversiu Luko Evangelijos 5 skyriaus 8 eilutę ir neatitrauksiu akių nuo Kristaus, kuris yra mūsų žmogiškose darbuose, mus kviečia vis labiau Juo sekti ir Juo pasitikėti.
Sekmadienis 7 d. Ten, kur ramybė
„Jie viską paliko ir nuėjo paskui Jį”. Gerai žinome tą mokinių istoriją ir pažįstame tą Jėzų, kuris per gyvenimą eina ramybėje su savimi, ramybėje su kitais ir ramybėje su Dievu. Dar ir šiandieną klausiama, ką reiškia „viską palikti“ ir sekti Prisikėlusį Kristų: ar tai mums nepasiekiama? Tiek žmonių tai darė, tą daro ir ne vieną dieną darys, bet niekas nežino iš anksto, ką „sekti Kristumi“ jam reiškia. O Dievas žino! Tad, šiandieną neužverkime savo širdies, o klausykimės Viešpaties balso. Atsiverskime Luko Evangeliją ir prašykime malonės vidumi „pažinti Kristų, kuris dėl manęs tapo žmogumi, kad galėčiau daugiau Jį mylėti ir Juo sekti“.
