Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo kovo 30 d. pirmadienio iki balandžio 5 d.sekmadienio, 2015
►link VELYKŲ sekmadienio
Kaip melstis Prisikėlusiajam (1/7)
Užmerkime akis ir taip, nebematydami šviesos, kurį laiką pasilikime. Pamąstykime apie visus tuos, kurie gyvena tamsoje dėl ligos, gyvenimo įvykių, darbo ar pripažinimo trūkumo. Paskui greitai atmerkime akis. Matykime šviesą ir patikėkime žmones, apie kuriuos mąstėme Tam, kuris yra Šviesa, kuris gimęs iš Šviesos.
Namie
Velykos – tai, žinoma, margučių diena, kurių ilgai ieškome namie ar sode. O jeigu šiais metais tą pakeistume ir kitaip švęstume Prisikėlimo šviesą? Tam galime pagaminti naktinius žibintus, kurie degtų, kol pradės brėkšti aušra. Kiekvienas paimkime vieną ar keletą mažų stiklo puodukų, išpieškime kaip norime stiklui skirtais dažais. Į jų vidų įdėkime žvakę ar mažą šildančią žvakutę. Kai išsiskirsime nakčiai, visas šias švieseles palikime ant palangių namuose arba išorėje ant langų krašto, jei nebus vėjo. Jos degs lėtai iki ankstyvo Prisikėlimo ryto.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad žmonės išmoktų gerbti kūriniją ir tausotų ją kaip Dievo dovaną.
„Pirmąją savaitės dieną“ Jn 20, 1
Savaitė prasideda tuščio kapo šoku. Diena prasideda stipriomis emocijomis, kai Jėzaus neberandama. Jau pakankamai šviesu matyti, kad akmuo neverstas nuo kapo angos. Kur jis?
O Marija Magdalietė bėga be kvapo, kad pasakytų neįtikėtiną dalyką... Ir Jonas bėga, jis neįeina į vidų, kaip tuo patikėti? Ir Simonas Petras pastebi mirties pėdsakus. Kaip reikėjo mylėti Viešpatį šiems trims, kad bėgtų ten anksti ryte! Baimė tuo metu jiems jau buvo praėjusi.
Pirmąją savaitės dieną, kai pirmasis silpnas šviesos spindulėlis šią akimirką, šią valandą sušvinta, viskas prasideda. Šviesa apšviečia nakties tamsą. Gyvenimas iškyla iš mirties.
Jis prisikėlė, kad viskas pagaliau mums būtų kaip pirmoji diena, pirmoji silpna šviesa, pirmasis sujudėjimas.
Jis prisikėlė, kad nebebūtų tuštumos.
Jis prisikėlė, kad mus išvestų iš savęs pačių į „gyvenimo pilnatvę“.
Marie- Bernadette Caro, KG bendruomenė
Nuo kovo 30 d. pirmadienio iki balandžio 5 d.sekmadienio, 2015
►link VELYKŲ sekmadienio
|
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 20, 1-9) Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
|
Pirmadienis 30 d. Visada eiti
Vakar per Verbas žmonės džiaugsmingai ėjo link Jėzaus, Jį sveikindami; šiandieną Marija Magdalietė vaikšto tamsoje, norėdama pmatyti Jėzų kape. Štai egzistencijos paslaptis: ji iš šviesos ir tamsybių, iš apeigų ir ašarų. Bet tas, kuris myli, bet kokiu metu eina pas savo draugą(ę). Šiandieną galiu savęs klausti... Link ko ir pas ką einu šios Didžiosios savaitės pradžioje? Kokio troškimo vedinas? Ar priešngai, jaučiu, jog sustojau, nebeinu?
Antradienis 31 d. Negali nepasidalyti
Marija Magdalietė, išbėgusi viena, mato, kad viskas apversta atvirame kape. Ir jos pirmoji mintis – grįžti pas Joną ir Petrą. Ji, artima Jėzui, pajunta gyvybišką būtinybę pasidalyti savo jausmu su kitais Jam artimais žmonėmis. Ji negali pasilaikyti tik sau to, ką pati išgyvena. Šiandieną galiu kontempliuoti šią plačios ir kilnios širdies moterį, kuri nubėga ir grįžta, pasikeitusi dėl savo meilės Jėzui, kuri išbėga viena, bet greit grįžta pas savo artimuosius.
Trečiadienis 1 d. Bėgimo varžybos
Petras ir kitas mokinys išbėga drauge, bet jie bėga ne tokiu pat greičiu: kitas mokinys bėga greičiau nei Petras ir pirma jo pasiekia kapą; jis sustoja prie angos, kol Petras neatbėga. Bėgti tokiu pat žingsniu – sunkus išbandymas, reikalaujantis didelio dėmesio kitam. Proga šiai dienai apsvarstyti, su kuo kartu einu (sutuoktiniu, vaikais, bendradarbiais) ir kaip sekasi eiti kartu.
Ketvirtadienis 2 d. Ženklai...
Evangelistas patikslina, ką patiria šie du mokiniai: drobulės numestos ant žemės, skara ne su drobulėmis, o suvyniota atskirai. Viskas aprašyta labai tikroviškai, kad lengvai įsivaizduotume ten esą. Tačiau šie ženklai nesukelia vienodos Petro ir Jono reakcijos. Šį Didįjį Ketvirtadienį, kai Jėzus įsteigs Eucharistiją, galiu apmąstyti šiuos Kristaus buvimo ženklus savo gyvenime. Ką jie man reiškia ir ko nesuprantu?
Penktadienis 4 d. Vėl kartu
Nors bėga atskirai, tačiau šie du mokiniai drauge pasiekia kapą. Petras įeina į vidų, kitas mokinys sustoja prie angos, jie mato tą patį vazdą, tačiau skirtingai žvelgia ir tiesos nesupranta. Bet štai kitas mokinys žengia dar vieną žvilgsnį. Jis įeina paskui Petrą. Štai jie abu drauge kape. Kai kas įvyks... Šį Didįjį Penktadienį, gedulo dieną, galiu žengti šios mažus žigsnius, tokius mažus, tačiu kartais lemtingus, kurie sujungia, kurie atveria ateitį, kurie palieka vietos naujam dalykui.
Šeštadienis 3 d. Jis pamato ir įtiki
Priešingai nei daug detalių, kurias mato mokiniai kapo prieblandoje, aprašydamas, evangelistas nutyli, kas atsitiko kitam mokiniui. Ar pritrūko žodžių apsakyti neapsakomą? Ar nenorima pasakyti, jog jie nori išlaikyti šios akimirkos intymumą? Ar ne tam, kad mūsų žodžiams, išsakyti, ką patyrėme, paliktų vietos? Šį Didįjį Šeštadienį, kai viskas lyg sustojo, laukiant Priskėlimo, galiu kontempliuoti šias uždarytas duris ir iš to turėti naudos.
Sekmadienis 4 d. Reikėjo...
Taip, reikėjo, jog Jėzus numirtų, kad galėtų prisikelti ir mums parodyti: mirtis neturi paskutinio žodžio. Taip, reikėjo, kad mokinys pamatytų ir įtikėtų, kad galėtų suprasti, jog tai, ką skelbė Raštai – amžiną Dievo ir žmonių bendrystę - išsipildė Jėzuje. Taip, reikėjo, kad susirinkę mokiniai įtikėtų ir suvoktų, jog buvo liudininkai, ir kad per amžių amžius iki mūsų, čia ir dabar, galėtų tą skelbti pasauliui. Taip, šį Velykų sekmadienį, džiaugsmo ir vilties dieną, mums reikia kartu uždegti deglą ir aplinkiniams skelbti apie Tą, kuriuo tikime, nes kaip Marija Magdalietė negalime šios Gerosios Naujienos pasilaikyti sau. Į kelią!
Pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį
parengė Birutė Šinkūnienė
