Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo vasario 6 d. pirmadienio iki vasario 12 d. sekmadienio, 2012
link VI eilinio sekmadienio
Kaip būti pasaulyje (1/3)
Žmogus tiek žemiškais dalykais turi naudotis, kiek jie jam padeda siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas, ir tiek jų atsisakyti, kiek jie tam trukdo. (Šventojo Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos).
Namie
Šio sekmadienio evangelijoje Jėzus prašo raupsuotojo, kurį ką tik išgydė, niekam nieko nesakyti, tik nueiti pasirodyti kunigui, kad šis konstantuotų išgydymą. Kodėl Jėzus to prašo? Šeimoje ar su draugais galime pasidalyti šiuo tylėjimu, kai reikia ką išsaugoti. Ar manome, kad dar ir šiandieną Jėzus mus prašo išlaikyti paslaptis, kai Jis veikia mūsų gyvenime? Ar išdrįsime jomis pasidalyti su draugais ar su tais, kurie yra šalia mūsų? Malsdamiesi prašykime Viešpaties, kad būtume Jo Evangelijos skelbėjais, kad jos nelaikytume paslaptyje tik sau. Įvardykime žmones, kuriems norėtume skelbti šią Gerąją Naujieną.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Benediktu XVI
Melskimės, Viešpats palaikytų vargingiausių kraštų sanitarijos darbuotojus, slaugančius ligonius ir senelius.
„Pasigailėjęs šio žmogaus.” Mk 1, 41
Pasigailėjimas šiandieną neturi geros reputacijos. Kaltinama, kad tai nuolankumas, o ne atsakomybė už tuos ir tas, kuriems jis skirtas. Būti pasigailėjimo objektu - būti nuvertintam. Verčiau užuojauta, kuri mus palieka šalia, o ne aukščiau kito .
Tačiau daug kartų evangelijose Jėzus patiria pasigailėjimo jausmą tiems, kuriuos sutinka. Šie jausmai suvirpa viduje, kai Jis mato kenčiančius žmones ar minią, nežinančią, kur ji eina. Jis giliausiai išgyvena kaip Dievo Sūnus. Jis negali leisti žmonijai eiti į pražūtį ir ją gelbsti: Jis padaro švarų, Jis grąžina gyvenimą, Jis į bendruomenę įveda tą, kuris buvo ligos nušalintas. Tai darydamas, Jis atskleidžia, kas esąs.
Ar jau leidome, kad Jėzus mūsų pasigailėtų? Ar išdrįsome priimti Jo pasigailėjimą, kuriuo Jis parodė, kas esąs, ir kad mus gelbsti? Kad geriau suvoktume šią paslaptį, leiskimės būti apimti pasigailėjimo kitiems ne tam, kad juos pažemintume, bet kad įeitume į mums dovanojamo gyvenimo pilnatvę.
Anne- Marie Aitken
Nuo vasario 6 d. pirmadienio iki vasario 12 d. sekmadienio, 2012
link VI eilinio sekmadienio
|
Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.
|
Pirmadienis 6d. Raupsuotasis
Raupsai - tai liga, kuri sudarko, subjauroja, nutraukia bendrystę su žmonėm. O už raupsų be abejo galima matyti visą trapumą, ribas, žmogaus nuodėmę, kurios vardas: pavydas, kerštas, pyktis, uždarumas... Visa, kas ardo- graužia vidų ir trukdo būti visaverčiu žmogumi. Šiame raupsuotajame yra ir truputis manęs, ir kiekvieno iš mūsų. Šventosios Dvasios šviesoje prašysiu Viešpaties atpažinti savo raupsus, juos aiškiai įvardyti, kad matyčiau, kaip jie sugadina mano tikrąjį veidą.
Antradienis 7d. Trokštantis žmogus
Žvelgsiu į raupsuotąjį: gal būt, jis jau subjaurotas, žaizdotas? Jis žino, kad patenka į parijų sluoksnį ir kad neturi teisės prisiartinti prie kaimo. Tačiau jis nepaiso draudimo, prisiartina prie Jėzaus - atsiklaupia prieš Jį. Jo troškimas išgyti yra stipresnis už viską; jis pripažįsta savo ligą, jis dėl jos kenčia ir nori išgyti. Dėkosiu už šio išsaugojusio savo vertę žmogaus drąsą. Kaip šis raupsuotasis išeisiu ieškoti Jėzaus ir Jam patikėsiu savo troškimą išgyti.
Trečiadienis 8d. Tikintis žmogus
Pripažinti savo raupsus ir trokšti išgyti nepakanka. Reikia tikėjimo, kuris mus atsisuktų į ką nors kitą, kad išeitume iš ten ir maldautume: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Nusižeminimo to, kuris stengiasi ne primesti savo norų, o gerbia pašnekovo norą. Pasitikėjimo, kuris atveria visas galimybes. Klausysiuosi šio žmogaus maldavimo, galiu jį padaryti savą, kad jį nukreipčiau į Jėzų.
Ketvirtadienis 9 d. Kontempliuoti Jėzų
Ką padarys Jėzus šiam žmogui? Ar laikysis Įstatymo, kuris draudžia Jam prisiartinti? Ne, Jis leidžia nugalėti gailestingumui; Jis jį paliečia, rizikuodamas pats tapti nešvarus. Jis nesustoja dėl šio žmogaus išvaizdos, bet mato jo troškimą ir jo tikėjimą. Jis juo tiki, o tai meilės žvilgsnis, gydantis iš raupsų. Kontempliuosiu Jėzų, kuris nenuilstamai kovoja su mirties jėgomis ir mus kviečia į gyvenimą. Leisiuosi būti paliečiamas Jo meilės ir Jo gydančios rankos, Jo prašysiu man atskleisti tikrą mano veidą.
Penktadienis 10 d. Bažnyčioje
Pasakojimo tęsinys stebinantis. Jėzus elgiasi šiurkščiai su šiuo žmogumi, uždraudžia kalbėti apie išgydymą, o liepia pasirodyti kunigui. Gal būt, kad jam pasakytų: „Dėmesio, tavo išgijimas yra išeities taškas! Nešauk per greitai virš stogų. Dar reikia nueiti tam tikrą kelią. Tai broliškas ryšys, kurį turėsi ilgai išlaikyti ir kurį turėsi liudyti“. Štai kas turi prasmę mums: iš tikrųjų šiandieną Jėzaus padaryti išgydymai eina per Bažnyčią ir per sakramentus, Jo buvimo mumyse ženklus. Galiu nuspręsti ir aš pasirodyti kunigui ir gauti susitaikymo sakramentą.
Šeštadienis 11 d. Geroji Naujiena
Ar gali raupsuotasis slėpti savo išgijimą? Sunku paslėpti, ir mūsų žmogus garsiai skelbia tą naujieną! Išeina taip, kad Jėzus, kuris stato save į pavojų , kontaktuodamas su šiuo raupsuotoju, nebegali daugiau įeiti į miestą, į jokią gyvenamą vietą. Lyg Jis pats būtų perėmęs šio žmogaus nešvarumą, dėl ko Jam pačiam buvo uždrausta viešnagė. Tokiu pat būdu Jėzus pasiima sau mūsų nuodėmes. Per savo mirtį ir Prisikėlimą Jis mus išlaisvino iš mūsų kaltės ir gali mus pakelti. Dėkosiu Dievui už šią Jo siūlomą gerąją išgijimo iš nuodėmių naujieną.
Sekmadienis 12 d. Šeima, kuri turi sutikti Jėzų
Sekmadienio Eucharistija yra vieta ir laikas švęsti savo buvimo šeimoje džiaugsmą. Būtent šioje krikščioniškoje šeimoje save galime atpažinti kaip nusidėjėlius, nusidėjėlius, kuriems dovanota. Sekmadienio susirinkimo džiaugsmas, kur galime tikėtis broliškos maldos ir palaikymo, kad gerai jaustumės! Džiaugsmas tikėti, jog mūsų Bažnyčia šiandieną yra Kristaus Kūnas, galintis išgydyti! Džiaugsmas žinoti, jog iš visur suėję žmonės šiandieną dar ieško susitikimo su Jėzumi, kad būtų išgydyti! Prašykime Šventosios Dvasios, kad mums suteiktų drąsos dar labiau tikėti vidinio išgydymo galia, ką Jėzus nori įvykdyti mumyse per savo Bažnyčią.