Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo balandžio 25 d. pirmadienio iki gegužės 1 d. sekmadienio, 2016
►link VI VELYKŲ sekmadienio
Kaip laukti Šventosios Dvasios (5/7)
Paimkime truputį alyvuogių aliejaus į delnus. Pajuskime jo švelnumą ir subtilų kvapą. Lėtai patrinkime rankas, kad aliejus įsigertų į odą. Švelniai pamasažuokime, nespausdami. Stebėkime, koks geras jausmas apima. Žvelkime, kaip oda atsipalaiduoja, tampa švelni ir įgauna šviežumo. Ateik, Šventoji Dvasia.
Namie
Kiekvieną šios savaitės dieną skirsiu laiko užrašyti ant popieriaus (geriau spalvoto) juostelės Jėzaus žodį, kuris man patinka ar kuris padarė įtaką mano gyvenime. Savaitės pabaigoje susirinkime, kad kartu pasimelstume ir pasidalytume: susėdę ratu, kiekvienas iš eilės garsiai perskaitykime parašytą ant juostelės Jėzaus žodį, paskui padėkime juostelę ant stalo. Šitaip perskaitykime visus vienų ir kitų per savaitę užrašytus žodžius. Net jei vienas žodis būtų pasikartojęs daug kartų, nieko tokio. Paskui kiekvieną ateinančios savaitės dieną perskaitykime po vieną Jėzaus žodį, paimdami atitinkamą juostelę, ir jį nešiokimės širdy per visą dieną. Antrosios savaitės pabaigoje galime garsiai perskaityti VI Velykų sekmadienio Evangeliją ir drauge pasidžiaugti, melsdamiesi Tėve mūsų malda.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad visose pasaulio šalyse būtų gerbiamos moterys ir vertinamas jų svarbus indėlis visuomenės gyvenime.
„Žodis, kurį girdite, ne mano“ Jn 14, 24
Evangelija mums leidžia išgirsti Velykų laiko sekmadieniais skelbiamų Evangelijų ištraukas iš ilgų kalbų, kurias Jėzus skiria savo mokiniams paskutinės Vakarienės su jais metu. Šventasis Jonas mums leidžia įeiti į paties Dievo paslaptį, kurią Jėzus mums atskleidžia, Dievo Tėvo paslaptį tiek jam, tiek ir mums.
O ką mums ji sako? Kad žodis, kurį girdime, neišeina... iš Jo! Nejaugi? O iš kur tad jis išeina? Jėzus atsako: iš „Tėvo, kuris yra mane siuntęs”. Jei tą suvoksime, mus apims svaiginantis jausmas. Medituodami kiekvieną šios savaitės dieną, klausykimės žodžio, kuris išteina iš paties Dievo Tėvo. Dar geriau, Jėzus mums skelbia, jog atsiųs Šventąją Dvasią, kuri mums leis prisiminti girdėtus žodžius. Tad savyje turime reikalingus išteklius iš Dievo malonės išgirsti ir nepamiršti, ką Tėvas mums sako.
Velykų laikas yra ypatingas laikas, mums duotas, kad įeitume į santykį su Tėvu, klausytumės Jo Žodžio ir išdrįstume į jį atsakyti. Tai vienas iš Kristaus Prisikėlimo poveikių: mums atverti žodžio kelią pas Tėvą.
Thierry Lamboley, jėzuitas
Nuo balandžio 25 d. pirmadienio iki gegužės 1 d. sekmadienio, 2016
►link VI VELYKŲ sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 14, 23-29)
|
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę“. |
Pirmadienis 25 d. Žodžio tarnas
„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“, - mums sako Jėzus. Evangelistas Morkus, kurį šiandieną švenčiame, norėjo užrašyti Žodį ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Taip jis tapo Šventosios Dvasios įrankiu mums: jis mums padeda išsaugoti „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerąją naujieną“ (Mk 1, 1) daugiau nei po 2000 metų. Beveik nieko kito nežinome apie Morkų, jis nieko nenorėjo parašyti apie save, jis tik norėjo mylėti Kristų ir tarnauti Jo Žodžiui. Viešpatie, padaryk iš manęs Žodžio tarną Morkaus mokykloje.
Antradienis 26 d. Išdrįsti Jį mylėti
Gali mums pasirodyti sunku suvokti skirtumą tarp „kas mane myli” ir „kas manęs nemyli”. Bet Viešpats gerbia mano laisvę. Jei nesileisiu į meilės nuotykius, Viešpats manęs nevers, Jis nesistengs įsisiūlyti pas mane be mano sutikimo. Viešpatie, Tave myliu, padėk man, kai pritrūkstu meilės.
Trečiadienis 27 d. Tavo žodis man
Jėzus mus kviečia laikytis Jo žodžio, kaip keletą eilučių anksčiau kvietė „laikytis Jo Įsakymų“. Galėtume rasti skaitinių, susijusių su įstatymais: galėtume ieškoti žodžio raidės, kad ją išsaugotume. Bet Jėzaus Įsakymai nėra nei draudimas, nei karinis įsakymas, tai kvietimas mylėti ir palaiminimų... žodžiai, kad galėtume protingai apsispręsti. Koks yra Dievo Įsakymas man šiandieną, ką man jis sako? Viešpatie, padėk man jį suprasti.
Ketvirtadienis 28 d. Jis apsigyvena manyje...
Apokalipsė turi gražią mintį: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi” (Apr 3, 20). Tai Viešpaties troškimas: gyventi su mumis, o ir mumyse, tai yra, kaip mes! Šios savaitės Evangelija priduria, jog jei pas Tėvą eisime drauge, įsiliesime į jo meilę, Šventoji Dvasia ten bus. Ar atidarysiu duris?
Penktadienis 29 d. Šventoji Dvasia
Jėzus pažada Šventąją Dvasią savo mokiniams, ir šie supranta, kad ne tik jiems Ji skirta. Apaštalų darbuose jie greitai uždeda rankas, norėdami perduoti Šventosios Dvasios dovaną. Ir iš vienos kartos į kitą Jėzaus pažadas ateina iki manęs ir iki mūsų. Bet kas gi ta Šventoji Dvasia? Ji mus gina, Ji mus išteisina: Ji mus palaiko, net kai klystame, Ji nori mums gero labiau nei šaltas teisingumas. Ji mus guodžia ir mus aplanko kaip advokatas aplanko tą, kuris yra kalėjime. Ji mus moko per Bibliją, per kitus, pačius neturtingiausius, per Bažnyčią, tylą... visose šiose vietose turiu mokytis Ją atpažinti, ar sugebėsiu ten išgirsti Šventosios Dvasios dvelksmą?
Šeštadienis 30 d. Ramybė
Jėzus mums sako: „duodu jums savo ramybę“, bet „ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis”. Kokia tai ramybė? Tai ne pertrauka tarp dviejų karų... žiaurumo vaisiaus, tai ne laikas nugalėtojui vėl ginkluotis, ruoštis karui. Tai ne stoiko ramybė... to, kuri nori būti abejingas pasauliui. Tai ne ramybė to, kuris rūpinasi savo menka asmenybe ir savo maža bendruomene. Taip pat tai ne nusivylusio ramybė, to, kuris atsisako rūpintis tuo, ko negali valdyti. Ne, Jėzus mums duoda ramybę to, kuris gali gyventi ir mirti mylėdamas, duoda viltį, už viską stipresnę, teikia atsipalaidavimą dėl mūsų triūso rezultatų, tačiau tuo pat metu kviečia dirbti. Viešpatie, duok man savo ramybę!
Sekmadienis 1 d. Eiti pas Tėvą
Jėzus apie savo mirtį kalba, sakydamas: „aš keliauju pas Tėvą“. Jis nori mus išmokyti išgyventi mirtį! Nes tam, kuris išeina, mirtis yra džiugus susitikimas, - mums sako Jėzus. Tai mūsų didelė, bet sunki viltis, nes daug yra kliūčių. Skausmas gali būti nepakeliamas. Baimė kyla dėl nežinios. Jausmai mums kalba apie išsiskyrimo liūdesį. Protas mūsų klausia, ar nepriimame savo troškimų už realybę. Jėzus nieko to neneigia, Jis tą patį pats išgyvena savo Kančioje. Tačiau Jis mums kartoja: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ Džiaukitės. Šį sekmadienį, drauge švęsdami prisikėlimą, galime mokytis, kaip atsilaikyti ir išgyventi mirtį.
