1.    Lietuvos vaikai mūsų akimis

 Lietuvoje labai stiprėja konkurencinė sistema: ekonomikoje, švietime ir kaimynų gyvenime. Tokioje aplinkoje į kitą asmenį yra žiūrima kaip į konkurentą. Pasirenkami draugai ir bendrai, kurie galėtų sudaryti galinčią konkuruoti grupę: kuri TURI galią, pinigus, valdžią. Vyrauja naudos principas: „esi man draugas tiek kiek naudingas, kiek man malonu“. Tokia sistema yra žudikiška tiesiogine prasme. Nekalbant apie tai, kad nieko bendra neturi su Jėzaus Kristaus žinia. Ši konkurencinė dvasia braunasi visur - į kiekvieną vietą ir į kiekvieną santykį. Jei tarp žmonių yra toks santykis, tai jis įkalina žmogų liūdesyje ir vienatvėje. Pirmiausiai todėl, kad visa aplinka yra kviečianti varžytis, ragina ieškoti savo pranašumo ir kito trūkumų, verčia visus skubėti įsigyti naujesnes technologijas, rūbus ir tai, kas bent išoriškai padarytų pranašesniu už kitą. Žmonės patys kenčia dėl tokios savo sukurtos sistemos, pasirinktų ir nepasirinktų vertybių. Kiekvienas siekia autonomiškai, nesidalinti su niekuo… Taip užauga abejingumo ir vienatvės sienos.

Suaugę, kurie panirę į konkurencinę karjeros kovą, į gyvenimo rutiną ir visokias priklausomybes gal tai kiek mažiau jaučia, tačiau tai ypač paliečia vaikus. Mes, dirbdamos su vaikais ir paaugliais, matome augančią baimę dalintis ir padėti vieni kitiems. Piligriminėje išvykoje, kurioje dalyvavo vaikai nuo šeštos klasės ir vyresni, pakvietus kartu pietauti, dalintis savo įsidėtu maistu, dalis vaikų griežtai atsisakė pasipiktindami: „ką, aš duosiu kitiems savo maistą ėsti?”

Taip pat labai sparčiai mažėja bendravimo sugebėjimai. Paaugliai, kurie išgyvena ypatingą brandos laiką – tokioje konkurencinėje aplinkoje jaučiasi nevykėliai. Daugelis skundžiasi, kad negali su niekuo kalbėtis apie tai, kas iš tiesų rūpi. Didėjant skyryboms šeimose ir vis dar didelei migracijai į užsienį daug vaikų ir paauglių jaučiasi pasimetę ir bejėgiai kovoti už savo laimę tokiame pasaulyje. Deklaruojamas laisvės vardu pliuralizmas, kuriame kiekvienas renkasi pagal savo užgaidas, o vaikams nėra kas perteikia bendražmogišką vertybių sistemą – paaugliai yra apgauti reklamos ir visokios rūšies ideologinės propagandos. Kaip niekad anksčiau, neišlaikę pasirinkimų spaudimo, patiria psichinius sutrikimus. Žinome, kad daug iš jų kenčia nuo depresijos, mitybos sutrikimų, vienišumo, išgyvena neviltį ir beprasmybę. Siūloma pagalba dar labiau juos prislegia: psichologo konsultacijos, daugiau pramogų, daugiau užimtumo. Kitas sparčiai plintantis graudus dalykas – „vaikai žvaigždės“. Rengiami dainų, šokių, vaidinimų konkursai, kuriuose kartais net mažamečiai vaikai dainuoja dainas ar imituoja smurtinius seksualizuotus vaidmenis; panašiai ir sporto sektoriuje. Tokie vaikai praranda vaikystę ir galimybę bręsti. Vaikams menas nebėra kaip saviraiškos forma, kurioje jie bręsta ir atranda save, bet kurioje jie visiškai praranda save ir tampa preke pagal paklausą. Sportas ir žaidimai, visuomet tarnavę vaikų kūno brandai, bendravimui, bendradarbiavimui, sveikam pasilinksminimui, šiandien išvirto į nuolatines varžybas. Paaugliai eina į treniruotes visą savaitę, už kurias nemažai susimoka ir nėra tame jokio džiaugsmo. Vienintelis džiaugsmas - svajojamos ateityje pergalės. Kurias pasiekus trokštama kitų – didesnių.

Mes atsakingi už tai, kad sukūrėme pragmatišką, vartotojišką, hedonistinę aplinką. Joje vaikai yra apiplėšiami – atimamos iš jų tikros žmogiškos vertybės, be kurių visuomenė neegzistuotų, tokios kaip bendradarbiavimas dėl kitų, pasiaukojimas, tarnavimas. Be to paaugliai išgyvendami tą laiką, kai yra ypatingai jautrūs tiesai, teisingumai lieka visai pasimetę, nes šiandieninėje aplinkoje jie negauna krypties, kas yra teisingumas ir kartais palinksta vien prie savęs, savo naudos ieškojimo ilgiems dešimtmečiams.

Šalia to yra daug gražių programų, atsidavusių savo darbui pedagogų, atsakingų, tikrai krikščioniškomis vertybėmis besiremiančių šeimų. Tačiau krikščioniškų šeimų vaikai jaučiasi svetimi ir kitokie su savo bendraamžiais ir mieliau atsisako namuose perteiktų vertybių, nei ieško būdo, kaip atrasti dialogą su savo bendraamžiais.

Taip pat ir tas faktas, kad vaikai gali eiti į bažnyčią, čia jau pilnai vyksta katechezės grupės, be abejo yra labai teigiamas dalykas.

Norėdamos atsiliepti į šiandieninės visuomenės iššūkius, kurie paliečia vaikus, ieškojome programos, kuri galėtų pagelbėti vaikams ir paaugliams brendimo kelyje. Taip pat mums rūpėjo šimtai vaikų mūsų parapijose priėmusių Pirmąją Komuniją ir daugiau neberandančių sau tinkamos vietos parapijoje. Supratome, kad būtina sukurti vaikams jų vietą mūsų parapijose, kur jie patys būtų kūrėjai, veikėjai, ieškotojai ir taptų Evangelijos skelbėjai iki pasaulio pakraščių. Mums pasirodė priimtina Jaunųjų misionierių programa, pasaulyje veikianti daugiau kaip 160 metų, nuolat atsinaujinanti ir vis neprarandanti savo vietos Popiežiškos Misionieriškos veiklos srityje.

 

 2.    Jėzus –pirmasis misionierius

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16). Dievas nesakė: „o kaip gerai, kad tie žmones toli nuo mūsų gyvena, tai ko gero ir dangui prikrėstų visokių blogybių”. Jis neliko abejingas žmonių kančiai ir atsiuntė savo Sūnų – pirmąjį misionierių – kad parodytų, kas yra Dievo meilė praktiškai.

O parodė labai nepatogiai, nes atėjo pas paskutinius - nusidėjėlius, skurdžius - ir tapo jų broliu. „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą” (1Kor 1,27-28).

Tą patį giedame ir Magnifikat: „Jis pašalina galiūnus nuo sostų, o išaukština nuolankiuosius, ... vargstančius gėrybėmis apdovanoja“.

Jėzus tapo vargšų ir visų mažųjų broliu. Jis atėjo, kad kiekvienas būtų laimingas: turėtų apsčiai gyvenimo (Jn 10,10). Ir jo mokiniai taip pat nori turėti tokią širdį kaip ir Jėzus – jie yra siunčiami eiti pas visus, ypač pas pačius silpniausius. Vaikai, priėmę Pirmąją Komuniją, užmezgė šį širdies ryšį. Jie mokėsi, kad Jėzus yra jiems draugas, koks yra Tėvas gailestingas ir geras. Tačiau šiai bendrystei reikia augti, o tam reikalinga pagalba. Vaikai lygiai taip pat kaip suaugę turi savo vietą Bažnyčioje. Jie yra tikri misionieriai, nes gauna šią pasiuntinybę Krikšto sakramentu.

 

 3.    Lietuva ir misijos

Lietuvoje tenka matyti gana priešišką reakciją į kalbas apie mūsų misiją pasaulyje. Apie dalinimąsi su kitais, apie savo gėrio atidavimą dovanai kažkam, kas realiai stokoja. Tenka ne kartą išklausyti su pykčiu sakomos reakcijos: „kam čia žiūrėt į Afriką, Aziją ar kitur... jei pas mus ne ką geriau“. Neaišku, kokia yra tokios reakcijos priežastis, bet galima spėti, kad yra viena iš sovietmečio liekanų. Lygiai taip mes pastebime, kad labai sunku žmonėms gražinti tikro bendruomeniškumo sampratą, atsakomybę už savo aplinką, už Tėvynę, už savo gyvenimą. Logika yra maždaug tokia. „Kam žiūrėti į Afriką, jei mūsų kaime tokios problemos; kam žiūrėti į kaimą, jei mūsų namie tokios problemos, ką čia brolis, jei aš pati turiu tiek problemų....“ o gale šios logikos nelaimingas, surūgęs žmogus, nepajėgus džiaugtis tuo, ką turi ir keisti, tai ką gali. Evangelijos logika yra dalinimosi logika. Kai žmogus duoda – jis praturtėja. Tačiau ne automatiškai – svarbu iš širdies dalintis gėrybėmis, laiku, savo gyvenimu.

Lietuva iki šiol neturi jokios savo misijos pasaulyje, nei viena vyskupija, nei visa Bažnyčia Lietuvoje. Žinome keletą atskirų asmenų, kurie dovanoja savo metus misijoms, tačiau jie turi ieškoti sau prieglobsčio kitų tautų misijose. Mes bijome duoti, atsiverti, padėti... ir liekame savo skurde.

Brazilijos Piaui arkivyskupija, kuri yra viena iš pačių skurdžiausių Brazilijoje, joje yra parapijų, kur vienas kunigas aptarnauja apie 90 bendruomenių. Ši arkivyskupija turi savo misiją Afrikoje Mozambike. Kasmet keliauja dviem-trims metams pasauliečiai ir kunigai, dovanodami savo laiką, gyvenimą dar skurdesnės vietos broliams ir seserims. Arkivyskupijos misionierių centras yra gyvybės vieta. Net pačios skurdžiausios bendruomenės deda pastangas, kad jį paremtų ne tik malda, bet ir pinigais. Spalis – misijų mėnesis - yra vienas gyviausių įvairiais misionieriškų grupių renginiais, maldos budėjimu, mugėmis, iš kurių surinktos lėšos skiriamos misijai. Ši misijų centro nešama gyva Evangelijos veikimo patirtis pritraukia daugybę netikinčių, abejojančių, motyvuoja jaunimą. Jaunieji misionieriai remia misijos vaikus, meldžiasi už juos dalinasi savo gėrybėmis ir svajoja, kada patys galės keliauti į Mozambiką.   

Taigi, kol mūsų širdis neprasiplečia tiek, kad apimtų pasaulį, mes tikrai sau patys padėti negalime. Ir tik tada, kai imame rūpintis nebe savimi pačiais, o kažkuo kitu be jokios naudos ir betarpiško malonumo – išgyvename tikrą turtingumą. Nes turtingas yra ne tas, kuris turi, bet tas, kuris duoda. Ir kai žmogus kažką atiduoda, į tą vietą jis gauna iš Dievo dosnumo palaiminimą.

Misionieriško gyvenimo širdis yra tikėti ir veikliai mylėti. Jei tikiu Kristumi, kuris atėjo į pasaulį, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ – aš neišvengiamai turiu tęsti Jėzaus misiją. Kai leidžiamės į misiją, Jėzus siunčia mums savo Dvasią, kuri suteikia jėgų ir išminties misijai įvykdyti.

 

4.    Kaip gimė Jaunųjų Misionierių judėjimas 

JAM (Holy Childhood) įkurta 1843 gegužės 9 d. Prancūzijoje. Jos steigėjas - vyskupas Šarlis de Forbenas-Žansonas (Charles de Forbin-Janson). Šarlis de Forbenas-Žansonas buvo kunigas, kilęs iš kilmingos šeimos. Po Prancūzijos revoliucijos, jis tapo Nansi (Nancy) vyskupu, ypatingai rūpinosi vargšais.

Vienoje tuometinėje istorijoje pasakojama apie aštuonerių metų berniuką Bordeaux vyskupijoje, kuris buvo labai sužavėtas, kai parapijos kunigas pasakė, jog reikia malda ir mažais darbais padėti vaikams Kinijoje. Kai berniukas parėjo namo jis pasakė savo mamai: - Mes turim padėti Kinijos vaikams. - Taip, - atsakė mama, - bet mes esame vargšai, ir neturime pinigų. - O taip, turime! - pasakė vaikas rodydamas į dėžutę su šeimos santaupomis, - mūsų pinigai čia. - Mano sūnau, - pridėjo mama, - mums reikia tų pinigų duonai. Be jų mes neturėtumėm ką valgyti! - Kaip mes galime kada nors būti be duonos, jei mes viską atiduosime Dievui? –atsakė berniukas.

Vyskupas norėjo vykti į Kiniją, kuria Prancūzija domėjosi dėl politinių ir ekonominių priežasčių, tačiau buvo paliktas savo gimtojoje žemėje skelbti Dievo žodį. Jis įkūrė Prancūzijos misionierių sąjūdį ir tapo vienu aistringiausių Prancūzijos pamokslininku. Jis palaikė ryšius su misionieriais Kinijoje, iš kurių ir sužinojo apie prastą kinų šeimų padėtį. Daugybė naujagimių, ypač mergaičių ir neįgalių kūdikių, buvo žudomi. Misionieriai norėjo kūdikius pasiimti, pakrikštyti ir auklėti kaip krikščionis. Nors Prancūzijoje buvo įsteigta daug įvairaus pobūdžio misijų rėmimo bendrijų, kad jos net tarpusavyje varžėsi, tačiau nė viena nenorėjo teikti pagalbos Kinijos vaikams. Nugalėjus suaugusiųjų skepticizmui buvo sumanyta įtraukti vaikus, kaip vaikų misionierius.

Forbenas-Žansonas kreipėsi į Prancūzijos vaikus prašydamas padėti bažnyčiai gelbėti Kinijos mažylius. Į vaikų klausimą, ką jie turėtų daryti, vyskupas atsakė:

„Melskitės Mergelei Marijai kiekvieną dieną;

sutaupykite ir padovanokite vieną pensą kiekvieną mėnesį.“

Vaikai atsiliepė. Jie meldėsi ir aukojo, taip duodami pradžią brolybei, kuri toliau sėkmingai tęsia savo veiklą padėdama vaikams visame pasaulyje. JAM tikslai buvo aiškūs tiek įkūrėjui, tiek jo bendrininkams – daugybei suaugusių pasauliečių ir kunigų:

- gelbėti daugybę vaikų nuo mirties, o Krikštu atverti dangų kuo didesniam skaičiui vaikų;

- ruoštis tautos atgimimui per vaikų krikščionišką auklėjimą;

- leisti vaikams tapti išgelbėjimo įrankiais, vėliau misionieriškoje dvasioje renkantis jiems mokytojo, gydytojo, kunigystės, vienuolišką ar misionierišką pašaukimą.

Į JAM galima žvelgti tarsi į tikėjimo kelionę, įgalinančią vaikus ir paauglius atrasti džiaugsmą tarnauti broliams ir seserims. Europos vaikų pasiaukojimas sulaukė kinų vaikų atsako: maldų, aukų ir net kankinysčių. Šūkis „Vaikai padeda vaikams“ sukėlė revoliuciją apaštalavime. Pirmą kartą vaikai, nuolankūs, paprasti, tačiau tuo pačiu drąsūs ir kūrybingi, tapo bažnyčios protagonistais. Jiems pavyko pasiekti tarpusavio vienybę ir meilę, įkvėptą Šventosios Dvasios.  Nuo pat įkūrimo JAM greitai plėtėsi. Jau po vienų metų jos buvo įsteigtos 65-iose vyskupijose. Tai tapo vyskupų ganytojiškų laiškų ir pastoracinių programų tema. Parapijų kunigai pasakojo apie vaikų vieningą augimą, kaip jie gali daryti nuostabius dalykus tam, kad padėtų savo broliams ir sesėms tolimose vietose. 1843 metų gruodį, vyskupas de Forbenas-Žansonas viename savo pranešime rašė, kad JAM jau veikė Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Po metų asocijacija taip pat veikė ir Kinijoje, kur tikinčios moterys ėjo nuo namų prie namų ieškodamos vaikų mirtiname pavojuje. Jos pakrikštijo vaikus ir nugabeno į misionierių stovyklą. Greitai JAM prieglaudos Kinijoje prižiūrėjo daugiau nei du tūkstančius vaikų. Labai dažnai tėvai patys atiduodavo savo vaikus priežiūrai, vėliau, kai išmokdavo kaip elgtis su savo vaikais, juos vėl pasiimdavo.

 Po vienerių intensyvaus darbo metų asciacijos įkūrėjas mirė ir JAM liko Dievo darbas, patikėtas Bažnyčiai. Nepaisant to, Dievas davė vyskupui laiko išsiųsti pirmuosius 3 500 frankų Apaštališkajam nuncijui Kinijoje.

 

5.    JAM  dvasingumas

 Įkūrėjas nespėjo detalizuoti Asociacijai teologinio turinio. Jis pavadino tai Šventa Vaikyste, nes norėjo, kad jo įsteigta misionieriška veikla sektų Kūdikėlio Jėzaus pėdomis.

Įkūrėjas pabrėžė, kad dvylikos vaikų grupelės turėtų atspindėti Jėzaus kūdikystę ir vaikystę: sekant Jo paprastumą, Jo tylą, Jo džiaugsmą, Jo visišką atvirumą, pasitikėjimą Jo Motina, paklusnumą globėjui ir, galų gale, aistrą atiduoti save Tėvui.

Pagal Šventos Vaikystės charizmą, atirado ugdymo kelias vaikams. Šie mažieji yra krikšto malonės nešėjai. Krikštas yra dovana, kuri priklauso žmogui, bet iš jo ateinanti malonės gausa  priklauso visiems mūsų broliams ir seserims. Misionieriškas pašaukimas kyla iš krikšto, kurį gauna kūdikystėje ir todėl nuo pat krikšto kiekvienas yra misionierius. Vaikai, yra misionieriai per maldą ir auką ruošdamiesi tai dienai, kada galės dovanoti tam visą savo gyvenimą. Kūdikėlio Jėzaus Teresės Mažasis kelelis yra ryškiausias tokio misionieriško gyvenimo pavyzdys.

Suaugusiems bažnytinės bendruomenės nariams tenka uždavinys palydėti jaunuosius kelionėje šiuo šviesos taku, kad mažųjų tikėjimas taptų misijos patirtimi kasdieniame gyvenime. JAM misijinė patirtis tampa tikrove mažuose žingsneliuose: taikingose mintyse, dėmesingame atidume žaidžiant, dirbant, meldžiantis, kontempliuojant Viešpaties veidą, atsispindintį veiduose ir arti, ir toli esančių seserų ir brolių.  Vaikai padeda vaikams ir kartu su Jėzumi žingsniuoja pas Tėvą. JAM padeda vaikuose pažadinti misionierišką savimonę ir ugdyti misionierišką jų vaidmenį visuomenėje ir pasaulyje. Tai skatina vaikus dalytis tikėjimo patirtimis ir materialialinėmis gėrybėmis, ypač su vaikais iš skurdžiausių regionų (kraštų, rajonų) ir bažnyčių. Tuo pačiu tai tapma paskatinimu dosniai, visu savo gyvenimu, atsiliepti į misionierišką pašaukimą. Visa tai turėtų būti įtraukta į bendrą pastoracinę krikščioniškos pedagogikos programą, kuri taip pasipildytų dar vienu – misionierišku aspektu.

Misijos prisiėmimas kiekvieno žmogaus gyvenime yra susijęs su asmeniniu Jėzaus Kristaus patyrimu. Kai Jis tampa nematomu, bet nuolat šalia esančiu vaiko, paauglio draugu, tuomet širdyje gimsta džiaugsmas, kuriuo norisi dalintis su kitais. Patirti Jėzų ir tuo dalytis – tai dovana - ne tik asmeninė, ji skirta visai žmonijai. Vatikano II Susirinkime rašoma: ,,Vaikai taip pat turi savo apaštalinę užduotį. Priklausomai nuo gebėjimų, jie yra gyvieji Kristaus liudytojai savo draugams.“ (Apostolicam Actuositatem, 12)

 

 6.    JAM  ugdymo pakopos

Misija – tai visą gyvenimą besitęsianti kelionė tiek asmeniui, tiek bažnytinei bendruomenei.

Jėzaus paliepimas ,,Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16,15) kiekvienam krikščioniui prasideda jo krikšto dieną. Auklėti misijai - tai palaipsniui ugdyti sąmoningumą įsipareigoti misijai, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai, o pastaroji – kiekvienam bendruomenės nariui.

Misionieriumi tampama ne staiga, o palaipsniui. Ugdymas vaiką skatina, netgi esant sunkumams, teisingai vystyti gebėjimus. Ugdymas misijai turi pasiekti vaikus, jaunimą ir suaugusius, lavinant dalinimosi gebėjimą, bet svarbiausia čia yra dalinimasis tikėjimu.  

Vaikų auklėjimas misijai susideda iš tam tikrų pakopų, siekiant visuminio  asmenybės vystymosi.

•         Atidumo ugdymas

Tai pirmasis žingsnis auklėjant misijai – būtina stebėti vaiko emocijas, paaiškinti iš kur kyla sunkumai, padėti vaikui atkreipi dėmesį į konkrečius uždavinius. Vaikas mokomas pastebėti kitų sunkumus, įsijausti užjausti, nuoširdžiai padėti. Taip pat išreikšti savo jausmus, baimes. Vaikai mokosi suprasti tikrą priežastį, kodėl kitas piktas, liūdnas. Žinome, kad mokyklose diegiamos visokios programos prieš patyčias. Vaikai mokosi mylėti visus – ir tuos, kurie yra jiems geri ir tuos, kurie ne. Tai įmanoma tik mokantis suprasti kito vaiko situaciją, galbūt jis turi pinigų, bet namuose negauna meilės, galbūt yra vienišas, pasimetęs ir pykčiu keršija visiems aplinkiniams už saugumo nebuvimą jo artimiausioje aplinkoje.

Taip pat pasaulyje nuolat vyksta stichinės nelaimės, ekonominiai sunkumai – vaikai mokosi suprasti, kad tose vietose pirmiausiai nukenčia vaikai, kuriuos jie remia malda, renka apie tai naujienas.

•       Žinios

 Vaikams reikia sužinoti apie religinę, politinę, ekonominę situaciją; žinoti, kad vaikų, esančių kituose pasaulio kraštuose, poreikiai nėra kažkas abstraktaus (abstraktūs dydžiai), tačiau konkrečios situacijos, skausmas ir kančia. Lietuvoje mums nesuprantama, kaip vaikai negali eiti į mokyklą, kaip vaikai gyvena gaujose gatvėje, miršta tiesiog užmigę šaligatvyje ir niekam nerūpi. Todėl yra svarbu, kad vadovai patys domėtųsi, ieškotų būdų kaip tai įtaigiai atskleisti. Taip pat svarbu suvokti religinę situaciją  kitose valstybėse (daugiausiai Afrikos ir Azijos), kur yra dauguma kitos religijos (pvz. musulmonai). Katalikai, kurių būna 1-5%, kartais gyvena apriboti, negali normaliai dalyvauti visuomenės gyvenime, apsipirkti parduotuvėse, katalikų vaikai negali eiti į tas pačias mokyklas ir pan.

•     Ugdymas

Jis padeda vaikui pereiti nuo vien protu paremto žinojimo prie asmeninio pasitikėjimo Dievu ir Jo veikimu pasaulyje. Kad asmenybė keistųsi, žinojimas turi pasiekti širdį. Norėdami suprasti misiją, mes turime tam skirti savo laiką, maldą, meilę, save ir savo gyvenimą. Mūsų mokyklos koncepcija sako, kad ugdo pilnutinį žmogų, tačiau pastebima, išugdomi testų ir informacijos įsiminimo čempionai. Todėl labai svarbu, kad būtų skiriama pakankamai laiko išklausyti vaikus, kartu su jais kažką daryti, kurti, dalintis savo pasiryžimais ir juos įgyvendinti.

•      Solidarumas

Krikščioniškas solidarumas, turėtų tapti misijos pagrindu. Kristus, mus atpirkęs dovanai (be jokios priežasties), yra šio solidarumo pavyzdys. Kiekvienas krikščionis savo gyvenimu irgi pašauktas dalintis, tapti broliu kiekvienam, ypač kenčiančiam, nuskriaustam, ligoniui. Nuo bendražmogiškojo ar socialinio solidarumo krikščionio laikysena skiriasi tuo, kad yra religinė, įsišaknijusi per krikštą gautame įsipareigojime.

•      Bendruomenės dvasia

Misija – tai ne pavienių individų reikalas. Ji gimė iš bendruomenės ir yra bendruomenei patikėta. Kiekvienas misijos veiksmas – tai bažnytinis veiksmas. Tai veiksmas, kylantis ne tik iš žmogaus, o Gerosios Naujienos skelbimas, už kurį yra atsakinga visa bažnytinė bendruomenė. Labai svarbu, kad vaikai grupelėje išgyventų mažąją bendruomenę, kurioje galėtų būti savimi, drąsiai save išreikšti, kurti kartu ir kartu padėti kitiems.

•       Visuotinumas

Misija, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai, turi pasiekti visus žemės pakraščius. Ji nepriklauso vienam asmeniui, parapijai, vyskupijai ar žemynui, ji priklauso visam pasauliui. Globalizacija padeda mums jausti arti visą pasaulį. Tačiau mylėti reikia išmokti asmeniškai renkantis. Šioje programoje dažnai kartojama, kad Evangelija keliauja be paso, Dievo Dvasia sujungia visus vaikus visame pasaulyje į vieną šeimą, dėl to viso pasaulio vaikai yra draugai. Nors bus organizuojami susitikimai su kitų kraštų žmonėmis, tačiau vaikai būdami savo parapijoje, mokykloje, padėdami tiems, kurie yra arti, nepamiršta melstis ir rinkti paramą misijų vaikams.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri iš savo celės vienuolyne gebėjo apglėbti visą pasaulį.

 

7.    Keli patarimai pradedantiems 

Tinkamas auklėjimas misijai pavyks, jei bus atsižvelgiama į vaikų poreikius:

Įveikiant savanaudiškumą: vaikas ir paauglys natūraliai rūpinasi savo ,,aš“, todėl būtina numatyti konkrečius veiksmus, skatinančius broliškumą, dėmesingumą kitiems. Kartojami solidarumą skatinantys veiksmai padeda ištrūkti iš užburto egocentrizmo rato ir neleidžia vaikui tapti savanaudžiu suaugėliu. Vaikai turi visa tai, kad misijos dimensija būtų įskiepyta sėkmingai:

•     begalinį smalsumą tam, kas visuotina ir yra bendra žmonijos istorijos dalis;
•     neišblėstantis džiaugsmas net ir iškilus problemai bei atkaklumas jas sprendžiant;
•     tapatumo paieškos.

Vaiko identitetą neišvengiamai formuoja pavyzdžiai (modeliai), todėl auklėjant misijai ypač svarbu, kad vaikai bendrautų su žmonėmis, kuriems misija yra teigiamų patirčių šaltinis.

Palaipsniui vykstantis atsiskyrimo nuo šeimos procesas sukuria tuštumą, kurį reikia kompensuoti naujais autoritetais. Ypač patraukia kraštutinumai: asmenybės kaip Pranciškus Ksaveras, Čarlis de Fuko, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Motina Teresė, Marcello Candia ir šių dienų misionieriai – vyrai ir moterys.

Vaikams patinka stiprūs emociniai išgyvenimai: veikla, kai jie jaučiasi vieningi, vakarėliai, įsipareigojimai bendruomenei, susitikimai su misionieriais, o informacija apie realų pasaulį skatina didžiulį vaiko norą augti, sužinoti, būti viso to dalimi ir padeda smalsiam, jaunam žmogui, kuris dar tėra paauglys, bet kuris jau nenori būti vadinamas tiesiog vaiku, atrasti kažką naujo. Solidarumo jausmas gali padėti įveikti stiprius emocinius svyravimus, dažnai pasitaikančius paauglystėje ir tais momentais, kai jį užklumpa mintys apie gyvenimo beprasmybę.

Skirti užduotį: šiandienos vaikas dažniausiai užauga turėdamas mažą atsakomybės jausmą, nes nei šeima, nei visuomenė nesukuria tokio vaidmens jo gyvenime, kurį galėtų atlikti tik jis pats. Vienintelis šiuolaikinio vaiko įsipareigojimas yra gerai mokytis, deja, daugybei vaikų ir ši veikla yra tik labai nemaloni prievolė.

Vaikas svajoja apie tai, kad jis bus pašauktas daryti didžius dalykus. Jis ar ji nori būti reikalingas, naudingas šiam pasauliui, bet vietoj to vaikas dažniausiai tik įklimpsta mokyklinėje rutinoje, kuri nesuteikia, o jei ir suteikia tai tik labai mažai, džiaugsmo.

Misionierystės susitikimai padės vaikui veikti tai, ką darydamas jis jausis bendrystėje su daug kitų žmonių, tai padės jam nusiraminti ir leis vaikui jausti, kad jis yra pasaulio dalis, žmogus, atliekantis svarbiausią vaidmenį gyvenime, - bet ne žemės valdovas.

Vaikas į šią edukacinę veiklą turi būti įtraukiamas anksti, o vėliau veikla turi būti intensyvinama, jai turi būti suteikiama vis daugiau prasmės.

Šios veiklos dėka:

• · lavinamas vaiko atsakomybės jausmas;
•  vaikas įgyja supratimą apie taikos, laisvės, teisingumo, gyvenimo vertę;
•  vaikas susidomi konkrečiais dalykais: misija yra kažkas realaus, įtraukiančio žmones, teritorijas, nueitą istorijos kelią;
•  vaikai pajaučia didžiulę trauką nuotykiams: niekas kitas išskyrus paauglius nesugeba taip mėgautis misionieryste kaip terpe nuotykiams, žinant, kad kartu tai yra prasminga ir perspektyvu.

Nauja religinė patirtis: vaikas išsiugdo naują supratimą apie tai, kas yra Dievas, kuriame meilė, gailestingumas, dvasinė draugystė atstoja stebuklus, patirtus vaikystėje. Rūpinimasis kitų poreikiais yra puiki užduotis, kuri vienija brolius ir seseris bei veda Dievo link. Misionieriškas ugdymas vysta įsižiūrint į Kristaus veidą ir apmąstant viso pasaulio kančią. Kristaus veidas – šiandien yra kiekvieno žmogaus veidas, tai užmezga nuolatinį kontaktą su įvairiais veidais ir  tampa iššūkiu su džiaugsmu priimti kiekvieną žmogų bei nepaisyti jokių rasinių skirtumų.

Nepasitenkinimas, skausmas ir išnaudojimas, kuriuos patiria daugybė nelaimingų pasaulio vaikų,  nepalieka jaunuolio abejingo ir  jam natūraliai kyla įvairūs klausimai dėl tokios padėties pasaulyje.

Dėmesio:

Misionieriškas auklėjimas neprašo vaiko spręsti didžiųjų pasaulio problemų, kurių nė vienas iš mūsų negali išspręsti. Vietoj to vaikas mokomas žiūrėti į pasaulio problemas per Dievą: jų užduotis yra atstovauti žmones Dievui, nunešti jų kančias Jam (pgl Iš 18,19)

 

8.  Iš Popiežiškos misionieriškos bendrijos „Jaunieji misionieriai“ įstatų 

13. Bendrija teikia pagalbą tam tikroms bažnytinėms bendruomenėms šiais tikslais:

• · padėti pedagogams pažadinti ir pamažu lavinti vaikuose ir paaugliuose „viso pasaulio misionieriaus“ sąmonę, tam, kad jaunieji misionieriai būtų vedami į dvasinę bendrystę su vaikais iš kitų bendruomenių, ypatingai tų, kurioms reikia pagalbos, kad jie dalintųsi savo turimomis materialinėmis gėrybėmis su stygių kenčiančiais vaikais. Kiekvienas turi kažką, ką galėtų duoti ir gauti, o jų moto yra: „vaikai padeda vaikams“;

•  padėti atsiskleisti misionieriškam pašaukimui;

•  paruošti misionierius vadovus, kurie lydės vaikus jų kelionėje į vis brandesnę misionierišką sąmonę. Vaikai turi būti tiesiogiai įtraukiami į veiklą, pritaikytą kiekvienai šaliai taip, kad kiekvienas vaikas galėtų tapti misionieriumi savitu būdu. Tam tikslui įgyvendinti turi būti susitarta vietiniame ir regioniniame lygmenyje, turi būti sukurtos tinkamos terpės veikloms, į kurias vaikai galėtų įsitraukti.

14. Bendrija, atliekanti labai svarbų mokomąjį vaidmenį, privalo atsižvelgti į jos taikomus metodus, kuriais formuojamas jaunasis misionierius. Šie pedagoginiai principai geriausiai tinka pažadinti vaiko misionierišką jautrumą. Bendrijos mokomoji veikla privalo būti tinkama vaikų amžiui, intelektui, aplinkai ir sugebėjimams. Ar naudojant savo pačios sugalvotus ar kitus, jau egzistuojančius, katechetinius būdus, bendrija turi būti integruota į bendrą pastoracinį, krikščionis ugdantį, darbą, kuriam ji įneštų misionieriškos prasmės.

15. Kiekvienais metais bendrija organizuoja Pasaulinę Dieną, kuria atkreipiamas vaikų dėmesys į dvasinius ir materialinius pasaulio vaikų poreikius. Jaunieji misionieriai yra padrąsinami siūlyti kitiems pasaulio vaikams savo pagalbą maldomis, aukomis ir dovanomis, skatinami tuose pasaulio vaikuose pamatyti Jėzaus veidą. Tiesa, rūpinantis vaikais, kurie yra vargšai materialine prasme, negalima pamiršti ir jaunųjų misionierių dvasinių vertybių. Atverdami save kitiems, vaikai pažins bei mylės vieni kitus kaip brolius ir seseris ir šiuo būdu jie praturtės duodami vieni kitiems.

 

9.   Kaip pradėti JAM parapijoje? 

Norintiems sėkmingai įdiegti JAM parapijoje arba mokykloje yra 12 žingsnių. Jie visi yra svarbūs.

1.      Tapti sėkla

Parapija, mokykla, bendruomenė, kurioje yra vaikai yra dirva, kurioje užaugs naujas JAM medis. Bet tam reikia sėklos. Tu ir esi ta sėkla. Kad sėkla galėtų sudygti, tam reikia laiko, kurio metu sėkla tampa užmiršta ir nematoma, nes yra žemėje, ji kenčia mirimą. Taip turi būti su kiekviena vaisinga idėja, kurią žmogus atsineša ir trokšta, kad ji duotų vaisių. Pirmas konkretus žingsnis – papasakoti apie JAM klebonui, direktoriui ir kitiems, kurie yra atsakingi už tą vietą. JAM yra Bažnyčios misija, todėl būtina, kad šią veiklą leistų pradėti klebonas. Todėl norintis imtis šios iniciatyvos žmogus jau supranta, kad Jaunieji Misionieriai yra kas kita nei adorantės, patarnautojai, skautai. Jaunieji Misionieriai turi savo dinamiką ir misiją parapijoje. Jie sėkmingai augs tikėjime ir tarnysteje, bendravime ir grupelėje, jei ši bus pagrindinė užduotis ir vieta parapijoje.

2.      Paruošti dirvą

Žinote, kad jei sėkla krenta į neparuoštą dirvą, tai ji nieko gero nesubrandina. Kai klebonas, ar mokyklos direktorius pritaria, tuomet reikia kalbėtis ir skleisti idėją tarp kitų toje aplinkoje dirbančių ir atsakingų žmonių. Kad jie girdėtų apie misijas, vaikus, apie tai, ką ir kaip čia jie veiks.

3.      Komanda

Misija visuomet yra ne vieno žmogaus darbas, bet bendruomenės, komandos. Toje komandoje reikia 3-5 žmonių, kurie turėtų patirtį pastoracijoje, nebūtų perkrauti darbu, gyventų nuoseklų krikščionišką gyvenimą, būtų užsidegę misionieriška dvasia ir norėtų ja uždegti vaikus. Čia labai gerai tinka jaunimas (nuo 15 metų), taip pat pagyvenę žmonės, kurie myli vaikus, gali būti sutuoktiniai, tų vaikų tėvai. Taigi, išsirinkite šiuos žmones ir juos pakvieskite, kad kartu su jais galėtumėte eiti pasirengimo kelią.  

4.      Pasirengimas

Ta komanda susipažįsta su jaunųjų misionierių programa, istorija, charizma, tikslais, metodologija, dvasingumu ir kitais konkrečiais dalykais, kurių reikia, kad galėtų pilnai pradėti veiklą. Tam reikia skaityti medžiagą, domėtis, dalyvauti seminare, planuoti veiklą, melstis ir gyventi pagal misionierišką programą.  

5.      Kvietimas

Tai labai atsakingas momentas. Reikia paskleisti žinią visiems pasiekiamiems tokio amžiaus vaikams ir paaugliams, kurie yra tikintys. Tinkamiausia vieta yra Pirmosios Komunijos vaikų grupės, taip pat kiti vaikai ir paaugliai, kurie yra bendruomenėse.

6.      Išrinkimas

 Vaikų surinkimas į Jaunųjų Misionierių grupę tai nėra tas pats, kaip pigių prekių pardavimas ieškant kuo daugiau klientų. Priešingai. Vaikams nuo pat pradžių turi būti pasakyta, kad jie taps tikri misionieriai ir jų įsipareigojimas yra rimtas: malda, auka ir solidarumas su visais pasaulio vaikais, nepaisant jokių geografinių, religinių, rasinių, tautinių ir polinių skirtumų. Misionieriui nėra jokių sienų! Tapti jaunuoju misionieriumi, reiškia atsižadėti vartotojiškumo, savo naudos ir malonumo ieškojimo ir atsiverti didžiosioms žmonijos problemoms.

Komanda, kurie kviečia vaikus, turi labai aiškiai išreikšti, kad jaunasis misionierius įsipareigoja ištikimai draugystei su Jėzumi kassavaitiniam susitikimui, dalyvavimui parapijos gyvenime ir užduočių atlikimui savaitės eigoje.

7. Grupė

Grupę sudaro 12 vaikų (arba priklausomai nuo aplinkybių), kas simbolizuoja 12 apaštalų, kuriems Jėzus patikėjo misiją nešti jo Gerąją Naujieną iki pasaulio pakraščių (Mt 28,16-20). Tie vaikai taps raugu savo mokyklose, parapijose, šeimose. Kiekviena grupė išsirenka vieną vaiką iš 12 būti koordinatoriumi, kuris dalins užduotis grupėje padedant suaugusiam (arba jaunimo) vadovui. Grupelės veikla būtinai turi derėti su parapijos ir vyskupijos veiklomis ir renginiais, turi draugauti su kitomis grupėmis, parapijos atsakingaisiais: būtina išvengti uždarumo ir išskirtinumo.

8. Metodologija

JAM turi savo metodologiją ir integraliai veikia 4 srityse, kurios yra tarsi skirtingos misionieriškos perspektyvos:

• ·        Misionieriška situacija
• ·        Misionieriškas dvasingumas
• ·        Misionieriškas įsipareigojimas
• ·        Šventimas

Visos jos yra labai svarbios ir visuomet turi išlikti nuostata, kad jaunojo misionieriaus pasaulis neturi sienų; taigi, kiekviena tema turi apimti daugiau nei savo parapiją ar Lietuvą. Jaunieji misionieriai į savo parapiją turi atnešti viso pasaulio skausmus, džiaugsmus ir viltis.

Misionieriškas dvasingumas – yra Samariečio dvasingumas, to, kuris prisiartina prie bet kurio žmogaus, nustumto į Žemės pakelę, parodyti jam gailestingumą, sustiprinti Dievo žodžiu ir palydėti kelyje, kol atgaus viltį ir jėgas. Šia prasme maldų, giesmių ir skaitinių parinkimas turi derėti su misionierišku pasirinkimu.

9. Grupės organizavimas

Per pirmuosius mėnesius grupė, lydima vadovo, paruošiama keliauti savarankiškai. Po šio parengiamo laikotarpio grupė išsirenka sau atsakinguosius (koordinatorių, pavaduotoją, sekretorių, iždininką, atsakingąjį už maldą ar dar kokį). Gerai, jei visi grupės nariai turi kokią nors pareigybę. Nuo to laiko grupė keliauja savarankiškai. Suaugęs vadovas padeda vaikams paruošti susitikimus, sugalvoti užduotį, padeda spręsti konfliktus, surasti teisingą kelią abejonėse ir problemose; garantuoja, kad grupė išsilaikys misionieriškoje charizmoje, tačiau grupė vadovaujasi savarankiškai.

10. Grupelės koordinatorių ugdymas

Vaikai ir paaugliai negimsta pasiruošę vadovauti grupei. Jiems to reikia išmokti. Tuo rūpinasi grupės vadovas – pataria kaip geriau elgtis, kaip spręsti problemas. Tam bus atskiri seminarai (vaikams ir paaugliams).

11. Nuolatinis vadovų ugdymasis

Vadovai yra Jaunųjų Misionierių judėjimo siela, jie budi, kad būtų išlaikyta misionieriška charizma.  Jie taip pat mato, kas vyksta parapijoje padeda grupelei įsijungti į parapijos veiklą. Todėl patys jie rūpinasi nuolatiniu ugdymusi. Kadangi mes neturime lietuviškai nei misijų centrų nei laikraščių, tai patys vadovai turės pagal galimybes domėtis misionieriškomis situacijomis, rašyti, versti tekstus ir rūpintis Lietuvos katalikų misionierišku švietimu. Tuo tikslu bus siūlomi ugdomieji susitikimai.

12. Atsivėrimas

Nors bus siūlomos temos ir programėlės, tačiau kiekviena grupelė stengiasi pažinti savo parapijos poreikius, rūpesčius ir sudalyvauti tame, bendraus su kitomis organizacijomis, kurios rūpinasi pagalba žmonėms, išlaikydama misionieriškumą „be sienų“.

 

Paruošė s.Fausta Rasa Palaimaitė SF

paimta iš Šventosios Šeimos seserų vienuolijos