Ar tikrai žmogus gyvena tik vieną gyvenimą? Girdėjau nuomonių, kad yra žmonių, kurie prisimena savo buvusius gyvenimus ir kuo jie tada buvo...

                                                (Dovydas iš Klaipėdos, 10 metų)

     Dovydai, būtų gražu, jei atsimintum buvęs piemenėliu Dovydu, kuris nugalėjo milžiną Galijotą. Būtų ką papasakoti ir Dievui už globą dėkoti. Bet mes gyvename tik vieną kartą – tai mūsų proga pasaulį padaryti geresnį.

     Mokslininkai sako, kad žmogus kaip „buvusius| gyvenimus prisimena kada nors sutiktų žmonių ar kitaip sužinotas istorijas.

Ar tikrai horoskopai yra nesąmonė? Mano mama jais tiki.

                                                (Giedrė, 10 metų)

     Horoskopai įdomūs, nes tikimės sužinosią ką nors apie save ar apie kitus. Jie atsirado dar tais laikais, kai manyta, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Pavyzdžiui, aš gimiau po Dvynių žvaigždynu, sveriu 110 kg – tikrai užtektų dviem nedideliems žmonėms nulipdyti.

     Giedre, horoskopai kaip ir prietarai, o juk svarbu, kad žmogus spręstų pats, pasitikėdamas Dievo meilinga globa. Jei aklai tikime horoskopais – atsisakome žmogaus laisvės vertės, nes leidžiame spręsti kitiems.

Ar jums būna taip, kad nesinori eiti į bažnyčią?

(Jonas iš Vilniaus)

Vieno kaimo žmonės buvo įpratę kartu eiti sekmadienį į bažnyčią. Kartą sekmadienį iš vienos trobos niekas neišeina. Beldžiasi – gal kokia nelaimė. „Neisiu į bažnyčią, - sako iš vidaus, - dėl trijų priežasčių: pirma, žmonės nedraugiški, antra, kartais nuobodu, trečia, tiesiog šiandien nesinori.“ Kaimynai atsiliepė: „O eiti reikia dėl trijų priežasčių: pirma, šiandien Viešpaties diena, visi norime kartu Dievą šlovinti ir jam dėkoti, antra, mes, suaugusieji, turime rodyti gerą pavyzdį vaikams ir jaunimui, trečia, jūs esate mūsų parapijos klebonas.“ Tai kaip atrodo, Jonai?

Dievas moko, kad reikia mylėti visus žmones, bet jeigu koks nors žmogus mane labai nervina, tai kaip aš jį galiu mylėti?

(Monika iš Klaipėdos)

Maniau, kad tik mane kai kurie žmonės nervina. Pasirodo, kad ir tave, Monika. Gal ir aš ką nervinu, nežinau. Man atrodo, kad Jėzui vis turėjo užkliūti Jo bičiulis Petras. O paskui Jėzus jo klausė, ar Jį mylį. Gal ir nejausdami tokios pat meilės kaip šeimos nariams ar draugėms, stengiamės ir įkyrius, nuobodžius žmones gerbti ir vertinti. Atsimename, kad kiekvieną žmogų Dievas myli, net mane, nors ir nosis kreiva.

Aš neesu tikra, kad tikiu Dievą, bet tėvai ir seneliai sako, kad turiu eiti Pirmosios Komunijos, ar tai teisinga?

(Ramunė iš Šiaulių)

Ramune, ar gali tėvelių bei senelių prašymą ruoštis Pirmajai Komunijai priimti kaip Dievo kvietimą? Juk Dievas retai kalba storu balsu iš debesų, dažniau per mums artimus ir pažįstamus žmones. Ar su tėveliais, seneliais, kitu patikimu žmogumi- tikybos mokytoja, krikšto tėvais, parapijos kunigu- gali pasikalbėti apie šį rūpestį. Pirmajai Komunijai rengiamės ilgokai, kad galėtume vis geriau suprasti, kaip švenčiame Dievo artumą ir meilę kiekvienam žmogui, Ramune.