Apie neseniai pas Viešpatį išėjusį kun. Donatą Slapšį SJ
(1921-2010)
T. Donatas Slapšys, lietuvių misionierius, dirbęs beveik 60 metų Pune jėzuitų provincijoje, Indijoje, mirė šių metų rugpjūčio 19 d., Nitya Seva ligoninėje, Shevgaon, Ahmednagar, Indijoje.
T. Donatas Slapšys gimė Šiauliuose 1921-ųjų kovo 13 d. Augo Kaune. Čia susipažino su jėzuitais, o iš „Misijų“ žurnalo – su misijomis. 1937 m. įstojo į Jėzaus Draugiją Pagryžuvyje, nuo 1941 m. studijavo filosofiją, Berchmanskolleg, Pulach, netoli Miuncheno. Iš teologijos studijų metų prisiminė teologus t. J. De Vriesą ir abu Rahnerius. 1947 m. liepos 27 d. Kardinolo Faulhaberio įšventintas kunigu tęsė dvasingumo metus Grand Coteau ir studijas Fordhamo universitete, JAV, 1950 m. gaudamas magistro laipsnį auklyboje.
1950 m. spalio 26 d., atvykęs į Indiją, tuoj mokėsi Marathi kalbos, talkinant t. Zinser. Čia dirbo beveik 60 metų įvairiuose žemės ūkio kaimuose Ahmednagar, Kopargaon, Ghodegaon, Maharashtra apylinkėse: Samgamner, Shevgaon, Kurduvadi, Songaon misijų stotyse. Misija gali apimti didžiulį plotą, kuriame gyvena apie 100 000 katalikų ir yra 40-80 stotelių. Čia kas mėnesį ar du aukojamos šv. Mišios, švenčiami kiti sakramentai. Remiamas JAV ir Australijos lietuvių, „Žvaigždės“ skaitytojų ir Maldos apaštalavimo narių, tėvas Donatas Slapšys pastatydino bažnyčių ir mokyklų su bendrabučiais. Rūpestingai budėjo misijos centre, kaip pats rašė, 15 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę (jeigu džipu nebuvo išvykęs į kitą stotelę). Jį itin vertino dėl sistemingai vykdomos katechezės, kasdienio visų tikybų ligonių lankymo, kruopščiai tvarkomų dokumentų, tvarkingo raštinės darbo, steigiamų mokyklų ir neformalaus mokymo. Mokslo draugai mini jo gabumus kalboms ir nepaprastą jo atmintį. Indijoje katalikai tėra mažytė mažuma – t. Donatas taikiai sugyveno ir su budistais bei induistais. Svarbiausias misionieriaus užsiėmimas – lankyti žmones jų namuose, kalbėtis gatvėse, mokyklose ir ligoninėse. Vietos gyventojai jį gerbia ir laiko tuo, kuris visiems suteikia palaimą.
Užsieniečiams tapti Indijos piliečiais nėra lengva, o kunigai, vienuolės išvykę iš Indijos aplankyti savo giminių, studijuoti ar pan., gali likti už sienos, nes nebeįsileidžia. T. Slapšys turėjo Lietuvos pasą ir jokių žygių nesiėmė Indijoje įsipilietinti, kai Lietuva buvo sovietų okupuota. Jam atrodė, kad išlikti Lietuvos piliečiu prisideda prie Lietuvos valstybės ir prisikėlimo vilties.
Kai sovietai iš Lietuvos pasitraukė ir Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, Lietuvos jėzuitai kalbino ilgametį misionierių Lietuvą aplankyti. Derybos užtruko ilgai, nes t. Donatas norėjo užsitikrinti, kad galės į savo misijas sugrįžti. Indijos jėzuitai visais būdais spaudė valdžios įstaigas užantspauduoti, kad grįžusį iš Lietuvos įleistų. Aplankęs savo brolį Kaune, jėzuitus Lietuvoje, t. Slapšys grįžo, tvarkė ir pagaliau įsigijo indiškus dokumentus.
JAV lietuviai t. Slapšio misijinį darbą dosniai per lietuvius jėzuitus Čikagoje rėmė. Net surinktais vartotais pašto ženklais buvo finansuotos t. Slapšio vienos mokyklos mokinių uniformos, o vargingai šeimai nupirktas buivolas. Jau senais laikais misijonierius buvo pastatęs keliasdešimt koplyčių kaimeliuose gyvenančioms nedidelėms katalikų bendruomenėms. Keliaudavo motociklu, steigė mokyklas ir kitas įstaigas. Indai jėzuitai jį vadindavo “senoviniu misionieriumi” ne dėl amžiaus, bet dėl jo uolumo kviesti žmonės prie krikščionių tikėjimo.
Nuveikęs tiek daug, T. Slapšys galėjo būti didingas ir išdidus. Kaip daugybė misionierių, savo kruopštų, vargingą darbą Punės valstijoje dirbo ištvermingai ir tyliai. Iš jo išgauti žodelį apie nuopelnus buvo neįmanoma. Jo plati patirtis paaiškėdavo netiesiogiai, kai pasakodavo apie sugebėjimą surasti šuliniui vietas, apie sudėtingas statybas, mokinių auklybą, vargdienių skurdą... Visada su šypsena ir giedria nuotaika...
Kun. Gediminas Kijauskas SJ ir JAV lietuviai
