Dievo meilės laiškas pasauliui

            Pasibaigė apsipirkimo šurmulys... Palinkėjome vieni kitiems „linksmų švenčių“, „linksmų šventų Kalėdų“... ir ką? Viskas? Jėzus ... neatėjo? Galime pamiršti adventą, laukimą budėjimą iki 2012 metų gruodžio, o tada vėl skubėjimas, ruoša, dovanų, dovanėlių pirkimas. Užburtas chronos ratas neleidžia pasidžiaugti kairos ramybe.

            Stabtelėkime, atsikvėpkime ir susimąstykime: „Kodėl Dievas tapo žmogumi?“ Nejau Jam nusibodo angelų chorai, dvasinis bendravimas? O gal Dievas neteko kantrybės, žvelgdamas, kaip pasaulis naikina save, eina į pražūtį? Apie ką Švč. Trejybė svarsto dabar, iš saugaus atstumo stebėdama šiuolaikinį moderniausių ginklų prikimštą pasaulį? Ar Jėzus išdrįstų dar sykį jame įsikūnyti?

            Tada, prieš kelis tūkstančius metų Tėvas nusprendė parašyti meilės laišką žmonijai. Gyvą laišką, kuris moka nusišypsoti ir pravirkti, sykiu pralinksmindamas ar nuliūdindamas šalia esančius. Kai tas laiškas atėjo pirmiausiai į Nazaretą, paskui – į Betliejų, sykiu su juo Dievo Tėvo meilė išsiskleidė už Švč. Trejybės ribų. Į šią meilę esame įtraukti ir mes – „sūnūs/dukterys Sūnuje“: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ [Jn 1, 12]. Mūsų protas per menkas sutalpinti šią žinią. Jos suvokimo raktas glūdi mūsų širdyje.

            „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, Tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus“ [Išm 18, 14-15a]. Kristaus gimimo slėpinyje dalyvauja visa kūrinija: angelai siunčia šlovinimo giesmę, dangūs užžiebia naują žvaigždę, trys išminčiai dovanoja auksą, smilkalus ir mirą. Nuolankūs, neturtingi piemenys tuo gali tik žavėtis. Žemė duoda olos prieglobstį, o žmonija Mergelę. Evangelijos nemini nei asilo, nei jaučio, bet dailininkai ir ikonų tapytojai juos įtraukia į Gimimo sceną. Tai yra Izaijo pranašystės išsipildymas: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ [Iz 1, 3].

Ar mes, krikščionys, išgyvename Kalėdų laikotarpį su dvasiniu džiaugsmu, priimdami dieviškąjį Kūdikėlio artumą, ar mums rūpi vien persisotinimas žemiškomis gėrybėmis, kad vėliau galėtume pasidalinti patirtimi, kaip numalšinome skrandžio skausmą? Kokį atsakymą parašysime Dievui į šį meilės laišką? Nuoširdžiais, paprastais žodžiais ar iš anksto paruoštais štampais ir kopijomis? Niekas kitas negali jo parašyti už tave nei už mane – nei brolis, nei sekretorė. Ir nelaukime kitų Kalėdų – atsakykime tuoj pat: ištikimybė smulkiuose kasdienos dalykuose tampa mūsų meilės atspindžiu.

            Dažnai laiškų nerašome teisindamiesi laiko stoka, darbų gausa, skubėjimu. Kartais būname tokie išsiblaškę, kad laišką išsiunčiame neužrašę adreso, ir jis sugrįžta mums. Būna, jog netikime, kad gavėjas atsakys, ar net įsivaizduojame, jog laiškas jo nepasieks. Šiuos žemiškus standartus taikome ir dvasinėje sferoje. Pasiduodame sielų priešo šnibždesiams, jog neverta kvaršinti Dievui galvos savo prašymais, nes Jis išgirsta tik tobulus šventuosius.

Athanasios Clark Gimimo ikonoje pavaizduotas Juozapas, kurį kalbina senas vyras – šėtonas, gebąs įgyti bet kokį pavidalą. Ši istorija yra kilusi iš Šventosios Tradicijos: šėtonas bando sukelti sumaištį Juozapo mintyse ir širdyje, išvadindamas jį kvailiu, patikėjusiu, kad mergelė gali pagimdyti kūdikį. Ne tik Juozapui, bet ir visai žmonijai sunku priimti tai, kas pranoksta suvokimo ribas.

Ar mes patikėsime ta beprotiška Dievo meile mums, tuo neįtikimu Dievo ir žmonijos jungtuvių aktu, sulydžiusiu į nedalomą vienį dvi skirtingas prigimtis? Meile, kuri Jėzų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų – nuvedė į Golgotą, kuri ant Jo pečių užkrovė viso pasaulio nuodėmes. Mūsų irgi laukia tas pats kelias. Betliejuje galėtume pasilikti nebent visą amžių likdami vaikais, t.y. neįgaliais. Dievas trokšta, kad savo gyvenimu taptume panašūs į Jį, kad sektume Jo pėdomis ne vien džiaugsme, bet ir varge į kryžiaus pergalę. Kaip sakė Edita Štein OCD, būdama paskirstymo lageryje Olandijoje: „Kad ir kas nutiktų, viskam esu pasirengusi. Kūdikėlis Jėzus taip pat yra čia, tarp mūsų. Betliejaus prakartėlė neturi prasmės be kryžiaus, nes be kryžiaus nėra meilės. Gražiausiame pasaulio istorijoje meilės laiške duotą pažadą Dievas pats įvykdė ant kryžiaus.“

Ir pabaigai – viltingi mistiko žodžiai:

Kad ir kas gyvenime man nutiktų,

privalau aš tikėt, kad kažkur

šioje painiavoj ir beprotybėj

paslėpta pašvęstoji prasmė –

įstabi atpirkimo didybė,

kuri esatį visą apglėbia.

Dick Ryan

Parengė Jūratė Bieliauskaitė