Dievo gailestingumo paveikslo viešnagė Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorato šeimose

            2011 metais Dievo gailestingumo paveikslas keliavo ne tik po Lietuvos vyskupijas ir parapijas. Jis aplankė ir ne vieną mūsų rektorato šeimą, kartu su šv. Ignaco kolegijos piligrimais keliavo po Ispaniją. Malda prie šio paveikslo vienijo šeimas, teikė dvasinę ramybę ir vidinę atgaivą. Dievo beribė meilė ir gailestingumas gydė sužeistas širdis, keitė tarpusavio santykius.

            Kelios mintys iš užrašų knygos, kuri keliavo kartu su paveikslu: „Tavo gailestingas žvilgsnis man padeda suprasti ir patirti, kad kiekvienas šalia esantis žmogus yra dovana, o sunkaus būdo žmogus – žemiškoji skaistykla. Tavo malonės dėka mokausi priimti kitą ir meldžiu, kad niekam šis sudėtingas, iššūkius keliantis gyvenimas nepavirstų pragaru... Panardink kiekvieną mūsų laiko akimirką į Tavo Gailestingumą. Padėk, kad iš jo išnirtume naujais žmonėmis.“ (Jūratė)

            „Kartu su šv. Faustina mokomės pasikliauti gailestingąja Meile, nes žinome savo skurdo mastą. Gavėnios kelionė leido vis geriau įsižiūrėti į mūsų Gelbėtojo drąsą ir ryžtą sutaikyti žmoniją su Dievo šventumu ir teisingumu. Tepadeda ji mums ištvermingai keliauti iki gailestingumo versmių, kurios atsiveria klausanti Amžinojo žodžio.“ (t. Gintaras Vitkus SJ)

            „Mano mylimasis Viešpatie, atverk mūsų širdis kiekvienam sutiktam žmogui, nes šioje žemėje nėra tokio Dievo vaiko, iš kurio neturėtume ko pasimokyti... Dėkoju, kad apreiškei man save. Mokyk pastebėti, kai esi su manimi ir darbuojiesi mano gyvenime. Dėkoju Tau už kančią, iškentėtą ant kryžiaus, už visų mano klaidų atleidimą. Dėkoju už naują gyvenimą, prasidedantį jau dabar Šventosios Dvasios galia.“ (Laimutė Anužienė)

            „Esu Tavim pripildyta iki plaukų galiukų, vėl pasiruošusi Tau tarnauti, liudyti ir plėsti Tavo Karalystę žemėje...“ (Laima). „Dėkoju, Viešpatie Jėzau Kristau, už galimybę atverti naujas duris širdies kambarėlyje“ (Jūratė). „Tavo gailestingumas per amžius! Gyvuos gyvuos gyvuos per amžius! Tu saugai mus per savo meilės ženklus, parodai kelią į tikrus Namus!“ (Justina).

            „Panikuoju, nežinau, kaip pasiimti paveikslą, nes nenumanau, kur namiškiai norės švęsti Velyknaktį. Vyras pats pasirenka Jėzuitų bažnyčią, ir Nida prie durų... perduoda paveikslą. Iš pat ryto vyras paveikslą pakabina garbingiausioje vietoje... Kristus žvelgia į mus, laimina mus... Rašau apie tokias smulkmenas (?), kurių dažnai gyvenime nepastebime, o dar dažniau už jas pamirštame padėkoti...“ (Ina).

            „Dėkoju Jėzui, kad ateina pamatyti, kur reikia Jo meilės. Dar kartą pamačiau, kaip Jis yra su mumis ten, kur esam me, kaip eina kartu mažais mūsų žingsniais“ (Inga). „Be Tavęs nebegalėčiau nieko... Be Tavęs nežinočiau, kas esu ir kur einu... Suklumpu prieš Tave savo širdimi ir dėkoju... Pasitikiu Tavimi...“ (Virginija Mikšytė). „Jėzus nori būti priimtas į žmonių širdis ir pašventinti jų gyvenimus. Šlovė Viešpačiui Jėzui už Jo meilę!“ (Vilma Vilhelmina). „Ačiū Tau, Jėzau, už Tavo meilę, už tai, kad galiu kiekvieną dieną Tave vis labiau pažinti ir mylėti!“ (Eglė Sipavičiūtė).

            Šie žodžiai teikia vilties, kad Dievo Karalystė, kuriama gailestingų Dievo vaikų, vis labiau plis žemėje. Kad pažvelgę į šalia esančio žmogaus akis, atpažinsime jose Kristaus žvilgsnį. Kad nusišypsosime šalia bažnyčios durų sėdinčiam mažutėliui ir įdėsime pinigėlį į jo delną... Ir mūsų nepapiktins net per šv. Mišias nenustygstantys vaikai...

Gailestingojo Jėzaus paveikslo kelionę komentavo Jūratė Bieliauskaitė