Jie ne krikščionys, bet beveik VISI ateina

Kun. Donato Salpšio SJ laiškas \iš Indijos specialiai „Sandorai“ (2002 m. kovas)

Vis dėlto išdrįsau parašyti, nors buvau išsigandęs: remdamasis patirtimi manau, jog geriausia yra dirbti kaip termitai ar kurmiai daro – nesirodant ir nesigarsinant.

                      Žinoma, nesinori, kaip sako, „spaviedotis“, ypač kai tai norima viešai paskelbti. Bet turiu išreikšti padėką Dievui, kad jis man suteikė šį pašaukimą misijoms.

                      O buvo taip. Aš dar mokydamasis „Aušros gimnazijoje antroje klasėje užėjau į jėzuitų bažnyčią dienos metu, kai ten nieko nebuvo. Kažkur kairėje bažnyčios pusėje priklaupęs pasimelsti sieloje išgirdau: „Būk misionieriumi“. Išgirdau ne ausiai girdimus žodžius, pastarųjų gal net būčiau išsigandęs – bažnyčioje tuo metu nesimatė nė gyvos dvasios. Išėjau kone pasišokinėdamas. Tie žodžiai buvo tarsi įrašyti sieloje. Nuo to laiko mano vienintelė svajonė buvo juos įvykdyti. Toji malonė apsaugojo mane nuo klystkelių ir atvedė pas jėzuitus ir į misijas. Žinoma, tam teko dėti pastangų, nes visur trūko žmonių, o atsiradus naujam kunigui, jį norima visur įtraukti. Tai yra mano gyvenimo paslaptis, nes niekam to nepasakojau. Ir gerai padariau, nes gal būtų sapnuoliu palaikę. Tačiau tie žodžiai ir dabar tebėra įrašyti mano sieloje.

                      Būčiau važiavęs į Zimbabvę, kur vokiečių misijoje dirbo keli broliukai iš Lietuvos. Bet tuoj po karo Romoje šią misiją pavedė karmelitams, taigi mums kelias ten lyg ir buvo užkirstas. Tuomet, sakau, važiuosiu į Indiją, į Poona misiją, kur rengėsi vykti mano studijų draugai. Dabar jie jau iškeliavę anapilin, o aš vis dar gyvenu ir dirbu. Taigi taip Dievas mane atvedė į Indiją ir už tai esu jam labai dėkingas.

                      Manau, kad ką tik parašyti žodžiai parodo, kas ugdė mano asmenybę – Dievo malonė. Ir būtų klaidinga galvoti apie mane kaip apie didiems darbams skirtą ar kaip apie kažkokią žvaigždelę. Dievas parodo savo gerumą lenkdamasis prie nežymiųjų ir suteikdamas jiems savo malonę.

                      Kur mano tikroji Tėvynė? Sunku pasakyti, nes tų žodžių vedamas visur jaučiausi kaip namie. Tokį klausimą man uždavė buvęs Pietų Vokietijos provincijolas T. Dantheris. Mano paprašytas jis nuvežė mane į Pulach, kur yra palaidoti buvę mano profesoriai ir daugelis pažįstamų jėzuitų. Provincijolas iš šalies (nes buvo pradėję lynoti) stebėjo, kaip aš su dėkingumu ir jausmu meldžiausi prie kiekvieno kapo. Kai grįžome į Miuncheną, jis paklausė, kam aš jaučiuosi priklausąs: Vokietijai, Lietuvai ar Indijai. Aš, žinoma, atsakiau, kad Indijai, nors tikriausia būtų buvę sakyti – Jėzaus draugijai, t.y. jėzuitams, kad ir kur jie būtų. Po tiek laiko man sunku būtų gyventi be Indijos. Nei Vilniaus kalneliai, nei „puikūs slėniai sraunios Dubysos“ neužpildytų Indijos ilgesio. Gal tik aiškiai suprasta Dievo valia ir malonė galėtų viską pakeisti. Todėl visa tai palikime Dievui. Dangiškas Tėvas geriau žino, kas kiekvienam yra reikalinga.

                      Kultūrinio šoko lyg ir nepatyriau, nes čia buvome tarp savųjų, šveicarų ir vokiečių jėzuitų, o dabar likau beveik vienintelis europietis. Visi kiti yra indai. Žmonės čia nuoširdūs ir malonūs. Kartą kažkas paklausė, ar žmonės ten geri. Atsakiau, jog tai mano žmonės, todėl tas, kuris klausė, lyg ir atsiprašė. Mus žeidžia aprašymai apie keistus papročius ir panašiai. Žmonės čia kaip ir kitur bando sudurti galą su galu. O kai į tai žiūri iš šios, iš širdies pusės, viskas atrodo kitaip. Todėl aš neturiu ką pasakoti – viskas natūralu ir suprantama.

                      Indijos šiaurės rytuose darbavosi keletas lietuvių saleziečių. Bet jie visi jau anapus. Kartą man į rankas papuolė krikšto liudijimas, kuriame pamačiau lietuvišką kunigo pavardę. Susiradau jį – tai Škotijos lietuvių pranciškonas. Tačiau lietuviškai nemokėjo. Aplankiau jį motociklu – gyveno apie 100 mylių nuo mano tuometinio posto. Vėliau jį iškėlė toliau. O dabar ir jis jau miręs. Krašto šiaurėje dirbo vienas Čikagos lietuvis jėzuitas. Vėliau jis persikėlė į Japoniją, o dabar jau irgi palaimintųjų karalystėje. Afrikoje, Zimbabvėje, darbavosi trys ar keturi broliukai jėzuitai, bet jų taip pat jau nebėra. Peru, Pietų Amerikoje, gyveno lietuvė seselė. Kartą buvome susirašę. Dabar nė visų tų žmonių vardų negaliu prisiminti (juk esu 81 metų, nors dar judrus ir gyvas).

                      Kryžių, ačiū Dievui, neturėjau ir nei su bažnytine vyresnybe, nei su savo ordino vietiniais konfratrais nesipešiau. Man Lietuvos patirtis padėjo ir padeda. Ten jėzuitų ordiną atkūrė vokiečiai jėzuitai. Nors jaunam ir teko nugirsti, kad vyresni lietuviai konfratrai kai ką kitaip vertino, aš pats buvau ir tebesu jiems nuoširdžiai dėkingas. Taigi ir čia Bažnyčia yra ir bus tokia, kokios jie, lietuviai, nori ir kokią kuria. O mes tebesame tik „akušerės“ – gyvybė ir Dvasios veikimas yra jų pusėje.

                      Vienatvės kaip ir nepažįstu, nes dažniausiai tai vienas, tai kitas beldžiasi į duris, o vaikai tai visuomet krykštauja, nes turime čia bendrabutį ir mokyklą. Be to, Indijos vaikai yra patys mieliausi, atviriausi. Tik nusišypsok ir jau gali juos kišti į maišą. Europiečiai kitokie.

                      Klausiate apie sinkretizmo pavojų ir doktrinas? Visa tai man nerūpi ir su manimi nesusiję. Nes doktrinos mus išgano, bet Dievas Tėvas per savo Sūnų Jėzų Kristų į save traukia: ir tas Kristus – tai Nukryžiuotasis, o ne kosminis, kaip teologai vaizduoja. Visi išganytieji bus sujungti su Kristumi ir per jį su Tėvu. Be to, reikia nepamiršti, kad Dievas myli kiekvieną savo vaikelį, o jei šis dėl aplinkybių ar aplinkos yra kitaip nuteikiamas, Dievo meilė vis tiek nesikeičia. Jo Šventoji Dvasia veikia per tuos dalykus, kurie tam žmogui yra suprantami, ir kelia jį iki antgamtinės būtybės, tolyn nuo savanaudiškumo bei materializmo. Bet tai jau teologija ar filosofija, ne kokie memuarai. O aš nei jokio dienoraščio, nei memuarų nerašau, pagal šv. Augustino dvasią: Oh ire, oh perire, oh ad Te pervenire – eiti, išnykti, pas Tave ateiti „be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“ (V. Kudirka). Viskas, ką čia veikiu, tai tik lankau vietas ir dirbu; nieko asmeniško.

                      Kaip matote, mano mintijimas yra bibliškas. Išganymas ir religija nėra kokia doktrina, tai asmeniškas ryšys su Jėzumi ir jame – su Tėvu.

                      Panašiai galiu atsakyti ir apie pasikalbėjimus su Jėzumi kelionėse. Iš Jobo knygos pasimokiau. Ten Dievas (rašau savais žodžiais) sako: Kas čia burba ir man patarinėja kaip tvarkyti visatą ir kiekvieną žmogų? Kur tu buvai, kai kūriau dangaus skliautus ar kalnus ir upes formavau? Ko tu čia nuolat lendi su visokiais patarimais ir prašymais? Priimk visa, ką siunčiu, dėkingai ir su pasitikėjimu. Juk aš myliu savo vaikelius amžinąja meile ir nenoriu, kad kas iš jų pražūtų“. Šv. Paulius sako, kad pati Šventoji Dvasia šaukia mumyse Aba, „Tėve“, nes mes nežinome kaip melstis.

                      Taip sutikęs ką pakeliui tegalvoju: Jesus, bless him or them. Father, bless him (t.y. „Jėzau, palaimink“ arba Tėve, palaimink“), neprašydamas nieko kito, nes pats Dievas geriau už mane žino, ko jiems reikia. Nebent galiu prašyti Kristaus pažinimo ir tikėjimo.

                      Paminėjus laiminimus, reikėtų pridurti, kad tai mano mieliausias darbas ir naudingiausia veikla. Kai važiuoju džipu, žmonės – vaikai, moterys, vyrai – bėga prie kelio ir prašosi palaiminami. Aš dedu ranką ant galvos ir tariu: Ashirvad, t.y. „palaiminimas“. Jie ne krikščionys, bet beveik visi be išimties ateina, todėl man reikia dvigubai daugiau laiko, kad pasiekčiau kurią nors vietą. Nežinau, kaip visa tai nutiko, bet, atrodo, bus įvykę kokių pagijimų. Žmonės ėmė apie tai kalbėti ir taip tapau jų guru (mokytoju ar Baba). Aš pats apie tuos dalykus neklausinėju. Tai Dievo veikla, ne mano. O kai jie patys ims prašyti Kristaus pažinimo, išauš tikroji mūsų darbo valanda. Tereikia laukti, kol Šventoji Dvasia juos prie to atves.

Jėzus ir Jus visus telaimina.

Kun. D. Slapšys SJ