Susigrąžinkime savigarbą ir suvokime savo sielos vertę
2010 12 08
Prieš 2009 metų Kalėdas gavau persiųstą elektroninį laišką iš gero ir giliai tikinčio žmogaus, su kuriuo sieja nuoširdi draugystė, užsimezgusi bendrame evangelizavimo darbe. Laiškas buvo su pridėta rinkmena, kurioje lietuviai šaiposi iš savęs. Skubiai jį ištryniau. Norėjosi greičiau nusipurtyti tą purvą ir nejučiomis pradėjau tyliai niūniuoti Lietuvos himną. Jau seniai nebuvau taip giliai pajautęs jo grožio. Savigarba sugrįžo. Supratau, kad džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog esu ir Dievo, ir lietuvių tautos dalis. Labai reikšmingi tuomet tampa žodžiai: „Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“, kviečiantys kiekvieną iš mūsų atlikti darbus, kurie stiprintų pasididžiavimą tuo, kuo esame.
Greitai būčiau užmiršęs šį įvykį, tačiau prieš 2010 metų Velykas vėl gavau persiųstą panašaus turinio laišką, kuris keliavo po krikščioniškų bendruomenių forumus. Vertinu juoką, kuris skirtas pralinksminti žmones, sumažinti įtampą, susidarančią įvairiose gyvenimo situacijose, tačiau visuomet reikia atminti − juokas dalykas rimtas, ir būti atsargiems, kad juokavimai netaptų kitų ir savęs žeminimu. Turime pastebėti, kada pasijuokimas iš savęs gelbsti ir yra naudingas, o kada jis mus pradeda žaloti ir būtina sustoti. Kadangi įgyta patirtis ir žinios man atskleidė, kaip svarbu ugdyti teigiamą požiūrį į save, ir man yra svarbūs tie žmonės, kurių elektroninėje erdvėje keliavo minėtas laiškas, išdrįsau pareikšti pastabą, kad tokie tekstai yra savo ir kitų sielų teršimas. Pradžioje į pastabą buvo sureaguota kaip į laišką persiuntusio asmens užsipuolimą, humoro jausmo neturėjimą, nepakantumą tiesai ir painiojimą kur nereikia sielos reikalų, tačiau vėliau, tikiu, kad veikiant Šventajai Dvasiai, maldai ir dėl bendruomenės žmonių jautrumo dieviškai tiesai, vis dėlto diskusija pakrypo kita linkme ir mano didžiam džiaugsmui padėjo mums prisiminti, kokia nuostabi mūsų brangi Tėvynė. Supratau, kad tikinčiųjų persiunčiami lietuvių tautą menkinančio turinio elektroniniai laiškai yra problema, kuri man net svarbesnė nei diskusijos dėl liturgijos įvairovės, ir jai reikia didesnio dėmesio nei kelių eilučių pastabėlė, kad aš pats toliau irgi negaliu į tai reaguoti tik nusipurtydamas nuo savęs iki ištrinant laišką kelių perskaitytų eilučių purvą, kad turiu skirti laiko ir pasidalyti su kitais tuo, ko mane išmokė ir tebemoko gyvenimas, Šventasis Raštas, kitos perskaitytos knygos ir išmintingi pamokslai. Jaučiau vidinį raginimą ir negalėjau sustabdyti minčių šia tema.
Mano požiūrį į mūsų tautos menkinimo problemą išugdė asmeninė patirtis. Augau Lietuvoje, kuri buvo totalitarinės valstybės dalis. Apie nepriklausomą tarpukario Lietuvą man pasakojo seneliai, skaičiau išlikusiose to laikotarpio knygose. Graži ir įdomi man atrodė tarpukario laisva Lietuva. Prieš atgaunant Nepriklausomybę, kai buvau beveik trisdešimties ir su šeima gyvenome Šventojoje, įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, tačiau nevykau nei į Baltijos kelią, nei į Vilnių, kai žmonės savo kūnais saugojo Nepriklausomybės skelbimo židinius. Tuomet jaučiausi labiau reikalingas savo mažoms dukrytėms.
Kita vertus, nors neturėjau troškimo ir drąsos atiduoti viską, taip pat ir savo gyvybę už Lietuvos Nepriklausomybę, į visas puses besiliejantis patriotizmas nėra man būdingas bruožas, nesvetima buvo ir tebėra bent laikinos emigracijos mintis, tačiau niekuomet nenusivyliau savarankiška Lietuvos valstybe. Supratau, kad, kaip ir prieš porą šimtmečių Nepriklausomybę išsikovojusiose Jungtinėse Valstijose, niekuomet nebus sukurta tobula visuomenė, niekuomet nebus visiems viskas gerai, o nuolat turėsime tobulinti savo valstybę, kovoti su negerovėmis, taip pat ir esančiomis ar atsirandančiomis kiekviename iš mūsų, tačiau kartu neprarasti pasididžiavimo sava šalimi ir teigiamo požiūrio į save kaip vienetą, kurių trys milijonai ir sudaro mūsų Tėvynę. Atgavus Nepriklausomybę pagrindiniai privalumai, kuriais pradėjau naudotis, buvo galimybė realizuoti žavinčias idėjas ir savo mintis, prisidedant prie naujų įmonių ar verslų kūrimo ir jų veiklos, bei partijų darbe, o švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, kai Ežerėlio bažnyčioje po šv. Mišių, prieš prasidedant šventiniam koncertui, vedant solistui su birbyne, visi ten buvę žmonės sutartinai sugiedojo Lietuvos himną, supratau, kad didžiausia dovana, kurią gavau − tikėjimo laisvė. Mano atsivertimas prasidėjo 2003-iaisiais, 2005-aisiais buvau pakrikštytas. Dabar galvoju, kad jei būtų tokia valstybinė sistema, kuri varžytų tikėjimą, įvertinant mano atsargumą, kažin ar būčiau ryžęsis leistis į jau daugybę malonių suteikusią tikėjimo kelionę.
Tikėjimo kelionė nėra vien tik malonės ir džiaugsmas. Vyksta dvasinio pasaulio kova. Ji nėra labai maloni. Sritis, kurioje stipriausiai tai patyriau ir patiriu, − tarpusavio santykiai šeimoje, kuriuose buvo, tebėra ir atsiranda įvairiausių užkardų, pro kurias reikia jėgų, drąsos ir atkaklumo prasiveržti. Tikėjimui augant atsiskleidė, kad iš dalies tai yra dvasinės kovos, kuriose pergalė įmanoma tik su Viešpaties pagalba. Supratau, kad, norint jausti dvasinę pilnatvę, reikia nuolat puoselėti asmeninį ryšį su Dievu ir išsaugoti teigiamą požiūrį į save kaip į Dievo kūrinį, sukurtą pagal Jo paveikslą, o savęs ar kitų menkinimas yra blogis, kuris ir sukuria užkardas, neleidžiančias iš Dievo rankų pasiimti to, ką Jis nori mums duoti geriausio.
Kiekvienas pasiryžęs augti dvasia greitai pastebės, kad teigiamas požiūris susilpnina piktintojo − kaltintojo balsą. Jeigu mes išsiugdome teigiamą požiūrį į save, susilpniname mūsų viduje kylančias neigiamas mintis, kurias mums nuolat bruka kaltintojas, ir pasirengiame priimti Dievo malones. Suvokę, jog Dievas mums atleido, mes turime atleisti patys sau ir neleisti kaltintojui priminti atleistas nuodėmes. Atleisdami sau mes pasirengiame atleisti kitiems, o pamildami save pasirengiame mylėti kitus. Dievas jau kurdamas mus žinojo, kad nebūsime tobuli, ir negalime iš savęs reikalauti tobulumo, turime leisti sau klaidos galimybę, o leisdami tokią galimybę sau, turime leisti ją ir kitiems. Mes negalime reikalauti, kad kitas žmogus, kad ir kas jis būtų − sutuoktinis ar kitas artimasis, pareigūnas ar netgi dvasininkas – būtų tobulas. Jeigu keliame žmogui tobulumo reikalavimus, ypač tiems, su kuriais mus sieja kasdieninis bendravimas, neišvengiamai būsime nuvilti, o vilties sumažėjimas sumažina ir mūsų dvasinę galią, reikalingą atremti piktojo puolimui. Aš, mano artimieji, pareigūnai, dvasininkai ir kiti sudaro tai, ką mes vadinam Tėvyne. Jeigu mes keliame tobulumo reikalavimą Tėvynei, būtinai būsime nuvilti.
Nepasiduokime kaltintojo nuolatiniam šnabždesiui: blogai čia ir čia, valdžia buvo, yra ir bus bloga, politika – nešvarus reikalas, politikai rūpinasi tik savimi, nieko gero nebus, nes... tu nieko negali pakeisti, nes... ir taip toliau. Pasiduodami užkertame Dievui galimybę per mus suteikti malonių mums, kitiems ir visai Lietuvai. Verčiau priminkime sau, kur buvo mūsų seneliai, tėvai, prisiminkime reikšmingiausius ir nuostabiausius įvykius jų ir savo gyvenimuose. Įvertinkime tai, ką jau turime. Man tai padaryti padeda įrėminta, matomoje vietoje padėta fotografija, iš kurios žvelgia besišypsantys mano mylimų žmonių − senelio, senelės ir mamos veidai, o kartu su jais sėdinčios senelės mamos veidas nėra linksmas, tačiau jame atsispindi susitaikymas. Visi jie sėdi glaudžiai prigludę vienas prie kito ant beržinių rąstų, greta mažytės trobelės, kurioje, kaip pasakojo senelė, kartu su jais žiemą gyvendavo ir gyvuliukai. Nuotrauka daryta tremtyje − Sibire, kai mano mamai buvo apie dešimt metų. Į tremtį juos išvežė 1941 metų birželio septynioliktąją, kai mamai buvo tik trys mėnesiai. Iš jų veidų matosi, o ir iš jų pasakojimų žinau, kad jie sugebėdavo įveikti sunkumus, o kartais ir pasidžiaugti gyvenimu ir išsaugojo viltį. Į Lietuvą pirmiausiai grįžo mama, kurią priglaudė ir padėjo įgyti išsilavinimą jos tetos šeima. Vėliau grįžo ir seneliai su prosenele. Lygiai po dvidešimt vienų metų nuo jų išvežimo į Sibiro tremtį gimiau aš.
Tikiu, jog tai ne atsitiktinis sutapimas, o kad mano gimimas buvo Dievo dovana jiems už išsaugotą viltį, o tai daro mane vertingą ir įpareigoja. Taigi ši nuotrauka man liudija daugybę svarbių dalykų: mano senelių atkaklumą, sugebėjimą išgyventi sunkiomis sąlygomis, neprarasti džiaugsmo ir išsaugoti viltį, kitų žmonių gerumą, be kurio nei mano mama, nei aš neturėtume to, ką turime šiandien. Taip pat ji man primena, kad jeigu tomis sąlygomis jie sugebėjo šypsotis, tai aš, gyvendamas gerokai lengvesnį ir turiningesnį gyvenimą, turiu ne nusiminti ir niurzgėti, o bent širdyje pirmiausiai dėkoti Dievui, protėviams ir kitiems už gautas dovanas. Turime nukreipti savo mintis galvodami, kas gero gali mūsų, mūsų vaikų ar vaikaičių laukti ateityje ir ką asmeniškai turime padaryti, kad tai pasiektume. Jeigu mes padarysime savąją darbo dalį, tai ir Dievas tuomet mums padės.
Kaip jau minėjau, man, o, manau, šiais laikais, kai piktasis ypač puola šeimas, ir daugeliui kitų žmonių pagrindinis dvasinės kovos su piktuoju frontas yra šeimoje. Ypač mudviejų su Nomeda santykyje su dvejų metukų dvynukais Juozapu ir Jonu. Nuo pirmo mėnesio pasireiškė jų reiklumas − jeigu kažko trūksta ar nori, o tuoj pat to negauna arba jeigu bandai su jais daryti tai, ko jie tuo metu nenori, tuoj pat prasideda garsaus klyksmo lydimi reikalavimai arba protestai. Kartais juos mintyse ar garsiai pavadindavau blogiausiais direktoriais, kurie nuolat šaukia ant savo pavaldinių. Natūraliai kyla pyktis ir noras bet kokiomis priemonėmis, kad ir fizinėmis bausmėmis, nutildyti išbalansuojančius psichiką riksmus. Ne visuomet pavyksta ir susivaldyti, o tuomet iš viso jautiesi nekaip. Laimė, padeda Atgailos sakramentas ir kunigo patarimai jo metu.
Susimąstyti privertė ir vienas nutikimas. 2008 metų Kristaus Gimimo Mišias šventėme Vilniuje, Pilaitės koplyčioje. Berniukams tebuvo du mėnesiai, ir jie miegojo vaikjuostėse − tai kūdikiui nešioti priglaustam prie suaugusiojo kūno skirtos apie trijų metrų ilgio ir pusmetrio pločio medžiaginės juostos − vienas – prie mamos, kitas – prie manęs. Gera buvo jausti savo kūdikio artumą. Žmonių gausybė, vos tilpo pastate. Mes ir daugelis kitų stovėjome. Priešais stovėjo pora su dviem vaikučiais – maždaug penkerių metų berniuku ir septynerių mergyte. Mišios buvo gana ilgos, ir vaikai paimdavo tai mamai, tai tėčiui už rankos, prisiglausdavo ar atsiremdavo tai į tėtį, tai į mamą, pasiprašydavo trumpam paimami ant rankų. Matėsi, kad jie pasitiki savo tėvais ir jaučiasi su jais saugūs. Susimąsčiau − dabar ir mano sūnus jaučiasi saugus miegodamas vaikjuostėje, priglaustas prie mano kūno, bet ar jis ir jo brolis jausis taip pat saugūs ir atsipalaidavę su manimi po penkerių metų, jeigu aš nenustosiu klysti ir neįgysiu ramybės.
Išsiugdžiau kantrybę. Pastebėjau – norint išvengti pykčio protrūkio labai svarbu pajutus augantį pyktį jį sustabdyti ir priminti sau teigiamas mintis: kaip mes su žmona laukėme mūsų sūnelių ateinančių į šį pasaulį, kiek galimybių buvo jų netekti, kokį džiaugsmą patyrėme jiems gimus, išsikapsčius iš kūdikių reanimacijos ir sustiprėjus tiek, kad juos po poros savaičių jau buvo galima iš klinikų parsivežti namo. Tai labai veiksminga – ypač kartu su malda, kuri gali būti ir visai trumputė, tačiau nuoširdi.
Malda padeda apsisaugoti nuo klaidos arba greičiau vėl atsitiesti ją padarius. Jeigu jau suklydai, įsileidai piktąjį vidun, tai be maldos jo iš ten neiškrapštysi. Kaip Jėzus sakė savo mokiniams: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“ (Mk 9, 29). Visa tai dabar padeda daug ramiau reaguoti minėtose situacijose ir rečiau klysti. Šiuo metu berniukai sveiki, veržlūs, smalsūs, drąsūs ir tebepasitikintys mama ir manimi. Tuo labai džiaugiamės, tik kartais savo bebaimiu elgesiu jie kelia grėsmę sau arba broliui. Tuomet ir mano išsiugdytoji kantrybė ne visuomet ištveria. Kartais atrodo, jog pasirinkimo galimybes tėra dvi: arba bausti fizine bausme, kad pajustų skausmą, bet tokiu būdu išvengtų didesnio susižalojimo, arba leisti susižaloti pačiam ar sužaloti brolį. Aišku, kiek galime prižiūrime ir stengiamės nukreipti jų veiksmus saugesne kryptimi, tačiau susidaro situacijos, kai abu su žmona pasijuntame bejėgiai. Tai atskleidžia, kad, įveikus vienus išbandymus, lauks kiti, ir niekada nebūsime apsaugoti nuo suklydimo, tačiau labai svarbu ir suklydus neprarasti teigiamo požiūrio į save, priimti atgailą ir vėl eiti pirmyn, ieškant būdų įveikti sunkumus.
Kaip mes galime atrasti šiuos būdus? Patyriau − tam, kad galėčiau sėkmingai įveikti ilgus dvasinio augimo kelio atstumus, reikalingas rimtas dvasinis maistas. Teisingą kryptį nurodyti mums gali ir trumputė pastabėlė, straipsnis žurnale, išgirstas pamokslas, tačiau ilga kelionė šia kryptimi neįmanoma be rimtų, šimtų puslapių apimties, nuosekliai išdėstančių gvildenamą temą knygų. Tikinčiajam svarbiausia knyga yra Biblija. Kelias į joje esančių tekstų pažinimą kiekvienam gali būti labai skirtingas. Man netgi tos pačios Biblijos eilutės skirtingu metu liudijo skirtingus dalykus. Metų metus skaitant Šventąjį Raštą, skaitant ar girdint jo komentarus atsiveria vis nauji jo klodai, be to, žmogui neduota visko iki galo suprasti. Aišku, Biblija – ne vienintelė knyga, kurią reikia skaityti. Šiuolaikiniame pasaulyje atverta ir parašyta nuostabių dalykų apie žmogų, kuriuos verta žinoti. Ieškokime ir rasime. Tai padės mums išsaugoti Atpirkėjo mums suteiktą galią ir atsilaikyti piktajam perėjus į lemiamą puolimą, padės atskirti piktojo melą manipuliuojant tiesa, nesuabejoti, priversti piktąjį atsitraukti ir išsaugoti savo sielą dangui.
Grįžtu dar prie trejeto iš pirmo žvilgsnio tiesą atspindinčių minčių iš diskusiją sukėlusio elektroninio laiško:
… nes tik Lietuvoje moki 4000 Lt, kad pusę metų galėtum mokytis iš 1979 m. knygų.
… nes tik Lietuvoje žmonės rūšiuoja atliekas tam, kad jos vėliau būtų suverstos į tą patį sąvartyną.
… nes jei kas nors šypsosi minioje, iškart žinote − tai užsienietis.
Mintys lyg ir teisingos, remiasi faktais ir skatina mus viduje pritarti: taip... taip... ir aš girdėjau, ir aš susidūriau, arba bent atlaidžiai nusišypsoti... na ką gi, būna. Tačiau įsigilinęs jauti, jog šitas akcentas yra pakuždėtas tam, kad pasijustume, jog esame itin ir išskirtinai menkavertė tauta − lietuviai, o kartu ir aš nesu vertingas būdamas lietuvis. Girdėtas kuždesys − siekiantis sukelti abejonę. Ar ne panašu į „Ar tikrai Dievas sakė: ‚Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘?“ (Pr 3, 1) Koks po to bus lemiamas puolimas? Gal šis melas: tarybiniais laikais buvo geriau, nes mokslas buvo nemokamas. Reikia kuo skubiau emigruoti ten, kur mokomasi iš jau šiais metais išleistų vadovėlių. Kam tas atliekas iš viso rūšiuoti? Esu lietuvis, taigi normalu, kad retai šypsausi, nieko nepakeisiu, tai paveldėta.
Pasidalysiu savo patyrimu ir mintimis apie tai.
Pirmąjį aukštojo mokslo baigimo diplomą gavau 1985-aisiais. Mokslas tuomet buvo nemokamas, tačiau turėjau trejus metus dirbti pagal paskyrimą. Mokiausi gerai, ir man pasisekė − gavau paskyrimą Vilniuje, Mokslų akademijoje, tačiau tais tarybiniais laikais baigus inžinieriaus mokslus atlyginimas buvo toks, kad galėjai prasimaitinti, susimokėti už visuomeninio transporto išlaidas ir kaupti kapeikėlę prie kapeikėlės butui ir automobiliui, kuriuos galėjai tikėtis gauti pagal paskyrą po penkiolikos arba dvidešimt penkerių metų. Išvykti užsidirbti į labiau išsivysčiusį kapitalistinį pasaulį galimybių jokių − geležinė uždanga. Įgyvendinti savo idėjas, sukurti verslą, semtis patyrimo iš pasaulio geriausiųjų − galimybių taip pat nebuvo. Pati sistema iš principo ydinga − menkai skatinanti didinti savo produktyvumą.
Buvo galima susikurti tam tikrą gerovę ir tuomet, tačiau retai kam pavykdavo tai padaryti be įvairių nemalonių kompromisų su savo sąžine arba nuolat nerizikuojant vieną dieną atsidurti valstybės nemalonėje. Ir dar daug visokių... Juk ne be pagrindo džiaugėmės atgavę Nepriklausomybę. Antrąjį diplomą gavau 2005-aisiais. Už penkis semestrus sumokėjau 12 tūkst. Lt. Pinigų teko skolintis iš tėvų, kuriuos gana ilgai teko įtikinėti, kad šios investicijos atsipirks. Dar besimokydamas gavau gerai mokamą darbą. Baigiau ekonomikos magistro studijas su pagyrimu ir gavau dar geriau mokamą ir įdomesnį darbą, skolas grąžinau. Tėvams ir sau įrodžiau, kad mokslas yra labiausiai atsiperkanti investicija. Šiuo metu studijuoja dvi mano dukros. Viena – Lietuvoje, kita – Italijoje. Abiejų mokslas šiuo metu mokamas. Dėkui Dievui, galiu joms padėti. Kai nemenka dalis šeimos pajamų skiriama mokėti už mokslą, aišku, kad norėtųsi, jog jis būtų nemokamas. Iš tiesų, Švietimo ministerijos duomenimis, beveik pusei Lietuvos studentų, studijuojančių Lietuvos kolegijose ir universitetuose, mokslas ir yra nemokamas. Kodėl kitiems jis mokamas? Visų pirma todėl, kad valstybės biudžetas ribotas, viskam neužtenka, o sudaryti galimybes norintiems studijuoti ir nepatekusiems į nemokamas vietas galima naudojant kreditavimo sistemą. Antra, tam, kad nepiktnaudžiautume valstybės lėšomis ir į aukštojo mokslo pasirinkimą žiūrėtume įvertindami, kaip įgytos žinios padės užsidirbti pragyvenimui, grąžinti skolą, jeigu tokia buvo paimta mokesčiui už mokslą, o ne tik gauti grąžų dokumentėlį, kuris kartu su įgytomis žiniomis toliau gyvenime dūlės be naudos. Trečia, tam, kad galėtume būti atviri pasauliui − mokėdami už mokslą galime mokytis įvairiuose kitų valstybių universitetuose, kita vertus, mūsų valstybė negali finansuoti specialistų rengimo kitoms šalims – ar tai būtų Lietuvos piliečiai, ar užsieniečiai.
Yra kitų priežasčių, kurių rastume skaitydami mūsų Seimo dokumentus. Norėčiau tik pasakyti, kad labai džiaugiuosi tuo, jog mokamos vietos universitetuose atvėrė man, o dabar ir mano dukroms galimybę tobulėti, ir tikiu, kad, kaip ir man, taip ir joms sumokėti pinigai už mokslą greit grįš daugiau uždirbant ir dirbant džiaugsmą teikiantį darbą. Niekuomet nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai mokslas buvo nemokamas, o valstybinė sistema totalitarinė.
Svarbiausia krikščionių knyga yra Šventasis Raštas. Jo pirmieji leidimai gerokai senesni nei 1979 metų, tačiau ši knyga tebėra populiariausia pasaulyje. Būdami krikščionys mes nepykstame, kad per liturgiją skaitomi skaitiniai iš tokių senų knygų, o atvirkščiai – nenustojame stebėtis šių žodžių gelme. Man teko skaityti ir daug kitų knygų, kurios išleistos dar tarpukario metais, tačiau jose išdėstytos mintys nepaseno ir šiandien. Iš to laikotarpio knygų man buvo ypač vertinga Stasio Šalkauskio „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“. Taigi ne vien išleidimo metai lemia knygos reikšmingumą, naudingumą ir aktualumą, kaip ir ne vien knygos lemia aukštojo mokslo kokybę.
Dar tarybiniais laikais mačiau laidą, kaip Japonijoje rūšiuojamos ir perdirbamos atliekos. Labai žavėjausi japonų sąmoningumu, organizuotumu ir ekonomiškumu. Džiūgavau, kai prieš kelerius metus ir Lietuvoje pradėjome rūšiuoti atliekas. Prieš metus skaičiau, kad ekonomikos sunkmečiu Klaipėdos uoste susikaupė popieriaus atliekų, kurias tuo metu nustojo supirkti Kinija dėl sumažėjusių gamybos apimčių, dėl to popieriaus atliekos buvo gabenamos į bendrą sąvartyną, tačiau stiklo atliekos ir toliau perdirbamos Lietuvoje. Dabar gyvename Kauno rajone − paskambinau į įmonę, kuri tvarko mūsų atliekas − „Kauno švara“, − man atsakė, kad surūšiuotos popieriaus, stiklo ir plastmasės atliekos yra priduodamos antrinių žaliavų perdirbėjams, o tik buitinės atliekos vežamos į Lapių sąvartyną. Taigi į tą patį sąvartyną surūšiuotos atliekos kartais irgi gali būti suverstos, tačiau tai buvo ar bus tik trumpalaikis reiškinys, o atliekų rūšiavimas yra ilgalaikė programa, apimanti mūsų įpročius, sąmoningumą, organizuotumą ir ekonomiškumą. Šis pavyzdys labai pamokomas − niekuomet dėl trumpalaikių sunkumų neatsisakykime ilgalaikių tikslų.
Dažna šypsena veide visuomet buvo man būdingas bruožas. Kartais žmonės, su kurias susipažindavau, sakydavo, kad prieš susipažindami pamanė, jog esu užsienietis. Gal dažnas liūdnumas ir reta šypsena buvo įsišakniję mūsų tautos bruožai, tačiau aš to nejaučiau nei šeimoje, nei mokydamasis, nei dirbdamas. Pagaliau netgi religinėse bendruomenėse, kurių veikloje dalyvavau, buvo daug linksmų ir besišypsančių žmonių. Džiaugiuosi tuo, kad niekuomet nebuvau pašieptas dėl dažnos šypsenos. Visose valstybėse, seniau už mus išsivadavusiose iš totalitarinių sistemų, kuriose persekiojama už kitokį mastymą, bendraujama laisviau, ten daugiau teigiamų emocijų. Tai pastebėjome jau nuo to momento, kai pernai keliaudami į JAV Vilniuje įsėdome į airių avialinijos lėktuvą. Dažniausiai manome, kad labiausiai besišypsanti nacija yra amerikiečiai. Greičiausiai tai tiesa, tačiau dažnai ir iš širdies besišypsantis amerikiečių pastorius Džoelis Ostinas žurnalistų su pašaipa buvo pavadintas besišypsančiu pastoriumi, ir netgi kažkas susuko trumpą filmuką, parodijuojantį jo šypseną. Pasirodo, jog netgi amerikiečių visuomenėje yra daugybė žmonių, kuriems surūgusi veido išraiška yra įprastesnė nei besišypsanti. Dažnai besišypsantis žmogus net ir toje šalyje gali būti pašieptas. Taigi nedarykime tokių apibendrinimų, kurie atspindėdami iš tiesų esantį tam tikrą tautos bruožą, lietuvius įvardija kaip išskirtinai nevertingus visų pasaulio tautų atžvilgiu ir užkerta kelią mums priimti tai, kas yra geriausia, ir tobulėti. Pažvelkime į save, juk daugeliu atveju esame labai sumani tauta. Neužkirskime kelio šiam sumanumui atnešti dar gausesnių vaisių.
Ketverius metus po krikšto buvau kaip kempinė, kuri iš įvairių krikščionybės šaltinių traukė į save dvasinį peną. Prieš metus pajutau, kad esu siunčiamas kaip apaštalai Luko evangelijos 9 skyriaus pirmose eilutėse −Dievo Karalystės skelbti − įsteigiau interneto svetainę tapkgeresniu.lt. Sumaniau ją kaip laužavietę, kurioje jau smilksta kelių žmonių įdėtos žarijos. Laužas įsiliepsnos tuomet, kai į jį bus įdėta daugiau žarijų. Jomis gali tapti Jūsų liudijimas, straipsnis tos interneto svetainės tema, pasiūlymai, dėmesys ten skelbiamiems tekstams. Dalykimės tuo dvasiniu turtu, kurį esame sukaupę, nes, pasidalijus su kitais, šis turtas ne mąžta, o gausėja. Jeigu tikite, dalykitės tikėjimu, jeigu netikite, tai parašykite, kas palaiko Jūsų troškimą būti geresniu žmogumi ar kas trukdo Jums žengti pirmuosius žingsnius tikėjimo link arba grįžti į tikinčių bendruomenę.
Kai pasirodai Dievui patikimas mažuose dalykuose, Jis tau patiki didesnių. Šių metų pavasarį susipažinau su kunigu jėzuitu Ryčiu Gurkšniu. Mudu pradėjome galvoti, kaip Lietuvoje organizuoti renginius, puoselėjančius džiaugsmą. Parengėme projektą, pradėjome ieškoti rėmėjų, ir interneto svetainėje kjb.lt paskelbėme kvietimą burtis šiam tikslui į bendruomenę. Projektą palaimino Kauno arkivyskupas ir Lietuvos jėzuitų provincijolas. Dalį finansavimo jau gavome iš krikščioniško fondo. Artimiausias projekto tikslas – renginys ,,Ši diena mums džiaugsmui duota“, kuris įvyks 2011 metų sausio 3 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre, o vėliau ir kitose Lietuvos koncertų salėse. Jame susipins pamokslai ir Dievo šlovinimo muzika, kurie bendrą pusantros valandos renginio laiką dalysis pusiau. Pamoksluose lengvai suprantama kalba, iliustruojant šiuolaikinio gyvenimo ir Biblijoje aprašytais įvykiais bus aiškinama, kaip Šventajame Rašte skelbiamomis tiesomis sėkmingai vadovautis kasdienybėje ir išmokti džiaugtis kiekviena Dievo mums duota diena. Šlovinsime šiuolaikinėmis roko stiliaus krikščioniškomis giesmėmis. Formuojasi grupė, kurios branduolys – profesionalūs muzikantai ir mėgėjų choras. Simboliška, kad pirmąjį savo žingsnį besiformuojantis šlovinimo kolektyvas žengė lapkričio 4 d. surengdamas koncertą Kaune, „Pirmo žingsnio“ salėje. Pradėjo burtis ir bendruomenė. Laukiame visų, kurie trokšta prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo ar atkurti savigarbą, suvokti savo sielos vertę ir išsaugoti ją Dangui.
Šarūnas Bielskis
