Veikla kaip vilties mokymosi vieta

Visa rimta ir derama žmogaus veikla yra vilties įgyvendinimas. Pirmiausia ta prasme, kad mes tikrove paversti mėginame savo didesnes ir mažesnes viltis – išspręsti vieną ar kitą mūsų tolesniam gyvenimo keliui svarbią užduotį, savo pastangomis prisidėti, kad pasaulis taptų šiek tiek šviesesnis bei žmogiškesnis, ir per tai taip pat atsivertų vartai į ateitį. Tačiau kasdienės pastangos toliau žengti savo gyvenimo keliu bei darbuotis dėl pasaulio ateities mus išsekina arba virsta fanatizmu, jei mums nešviečia ta didžioji viltis, kurios sunaikinti neišgali nei mažiau svarbios nesėkmės, nei istorinės reikšmės sukrėtimai. Jei negalime tikėtis nieko, išskyrus, kas atskiru momentu pasiekiama ir ko tikėtis leidžia vyraujančios politinės bei ekonominės galios, mūsų gyvenimas beregint ima stokoti vilties. Svarbu žinoti: visada galiu dar ko nors tikėtis, net jei atrodo, jog mano gyvenime ar mano istoriniu momentu nebėra nieko, ko galėčiau viltis. Drąsos toliau veikti bei žengti gyvenimo keliu tada gali įkvėpti tik didelė, tikra viltis, kad nepaisant visų nesėkmių, mano asmeninis gyvenimas ir visa istorija sergėjami nesugriaunamos Meilės galios bei jos dėka turi prasmę ir reikšmę. Iš mūsų veiklos kyla viltis mums ir kitiems; tačiau sykiu drąsos įkvepia bei kryptį mūsų darbams teikia didi, Dievo pažadais besiremianti viltis.

Pagal popiežiaus Benedikto XVI

encikliką Spe Salvi (apie krikščioniškąją viltį)

parengė Saulenė Išganaitytė