ŠV. PRANCIŠKAUS KSAVERO STEBUKLAI

1541 metų balandžio 7 dieną Pranciškus Ksaveras išplaukė iš Lisabonos į Indiją kartu su t. Pauliumi de Kamarinu SJ ir Pranciškumi Mansilja, dar neturėjusiu kunigystės šventimų. Su jais laive buvo dar apie tūkstantis žmonių, tačiau tokio komforto kaip šiuolaikiniuose kruiziniuose laivuose šie keleiviai neturėjo. Generalinis Indijų gubernatorius siuntė Pranciškui maistą nuo savo stalo, tačiau jis padalydavo jį tiems, kam labiausiai reikėjo. Rugpjūčio pabaigoje atplaukė į Mozambiką, ten turėjo peržiemoti. Kelionę tęsė 1542 m. kovo 15 d. ir tik gegužės 6 d. išsilaipino Goa.

Gavęs Goa vyskupo Jono Albukerko palaiminimą ir pažadą remti jo misijų veiklą, Pranciškus Ksaveras beveik visą naktį praleido maldoje, šaukdamasis Dievo pagalbos savajam darbui. Situacija jį liūdino – net krikščionys protugalai buvo apleidę tikėjimą, niekas nesirūpino vergų ir vaikų katechizavimu. Ir vis dėlto… po pusmečio Goa tapo pavyzdiniu krikščionišku miestu.

Metas leistis į misijas tolyn. Spalio mėnesį Pranciškus Ksaveras išplaukė į Komorino salą, esančią už 600 mylių nuo Goa. Ten gyvenusi žvejų tautelė kadaise buvo pakrikštyta, bet pasiliko savo prietaruose ir ydose. Dievas patvirtino savo tarno misiją stebuklais.

Moteris, kuri tris dienas kendėjo nenumalšinamus gimdymo skausmus ir negalėjo pagimdyti, buvo išgelbėta, kai Pranciškus Ksaveras ją pakrikštijo. Daugybė žmonių išgijo nuo savo ligų per krikštą ar šaukdamiesi Jėzaus vardo. Kartais užtekdavo paliesti Pranciškaus Ksavero nudėvėtos sutanos kraštelį, kad išsigelbėtum nuo ligos. Netrukus visa šalis prakalbo apie „vyrą iš dangaus“.

Dievas galingai veikė ne tik per Pranciškų Ksaverą. Vietoj savęs pas ligonius jis siųsdavo jaunus krikščionis su kryžiumi, Rožiniu ar relikvijoriumi (prieš tai su jais pasimeldęs „Tėve Mūsų, „Tikiu“ ir 10 Dievo įsakymų), ir tie, išpažinę savo tikėjimą Kristumi ir išreiškę nuoširdų troškimą būti pakrikštyti, atgaudavo sveikatą.

Kanonizacijos procese yra įrašai apie keturis mirusiuosius, atgijusius šv. Pranciškaus Ksavero dėka: berniuką Antaną, kuriam įkando gyvatė, baloje nuskendusį vaiką, jaunuolį ir merginą, mirusius nuo maliarijos.

Visose jo biografijose rasime nuorodų apie levitaciją – antgamtinį pakilimą į orą. Dažniausiai tai būdavo per Pakylėjimą Šv. Mišiose, kartais – kai atsiklaupęs dalydavo Komuniją. Vienas pamaldus pirklys, Didakas Pereira, ir jo brolis vieną naktį iš smalsumo slapčia stebėjo besimeldžiantį Pranciškų Ksaverą ir paliudijo, kad jį pagavo ekstazė, jo kūnas pakilo virš žemės, o visas kambarys buvo nutviekstas iš jo veido sklindančios šviesos.

Kartą šventasis pamokslavo Kulono kaime, netoli Komorino kyšulio, bet jo žodžiai nebuvo paveikūs. Tuomet jis kreipėsi į Tėvą, prašydamas, kad Jis vardan savo mylimojo Sūnaus ir dėl Jo išlieto Kraujo suminkštintų labiausiai užkietėjusias širdis. Tada liepė žmonėms atidaryti prieš kelias dienas palaidoto žmogaus kapą, kurio kūnas jau buvo pradėjęs gesti. Parpuolęs ant kelių maldai, Pranciškus Ksaveras ištarė: „Gyvojo Dievo vardu sakau tau: kelkis!“ Sulig tais žodžiais numirėlis atsikėlė gyvas ir sveikas. Ten buvę žmonės paprašė krikšto.

Neįmanoma nepastebėti stebuklų, kurie ištiko atsivertusius jūreivius. Kartą vienas toks žmogus, prieš išplaukdamas, iš labai toli atkeliavo pas Pranciškų Ksaverą paprašyti palaiminimo. Misionierius atidavė jam savo Rožinį, užtikrindamas, kad jam neatsitiks nieko blogo, jei šį Rožinį visada laikys rankose. Vos išplaukęs jo laivas pateko į galingą audrą, o po keturių dienų buvo sudaužytas į šipulius. Vargšas jūreivis, vienoje rankoje suspaudęs Rožinį, kita ranka sugriebė plūduriuojančią lentą. Po kelių dienų jis atsibudo ant kranto netoli nuo tos vietos, iš kur buvo išplaukęs.

Plaukiant į vieną salą, misionierių ir jo draugus ištiko audra. Štai ką pasakoja Pranciškaus Ksavero padėjėjas Faustas Rodrigezas: „Tėvas Pranciškus, Jonas Paposa ir aš plaukėme nedideliu laivu, kai prasidėjo audra ir jūreiviai išsigandę nežinojo, ką daryti. Tėvas Pranciškus išsitraukė kryžių, pasilenkė, norėdamas juo paliesti bangas. Kryžius išslydo iš jo rankų ir nuskendo... Kitą dieną, išlipę iš laivo, ėjome pakrante link Tamano. Nuėję kokius 500 metrų pamatėme iš jūros išlipantį krabą, kuris žnyplėmis laikė kryžių. Krabas ėjo link tėvo Pranciškaus ir sustojo prie jo. Tėvas pabučiavo kryžių, įsidėjo jį prie savo krūtinės ir pusę valandos meldėsi.

Net po šventojo mirties, skaitydami jo gyvenimo aprašymus, žmonės spontaniškai ištardavo: Digitus Dei hic est! Tikrai čia yra Dievo pirštas. Ar mes matome jį šiandien?

Pagal interneto medžiagą vertė ir parengė Jūratė Bieliauskaitė