Nusišypsokime!
Miestelio klebonas eina į bažnyčią vieną sekmadienio rytą ir pastebi, kad negyvas asilas guli ant šaligatvio. Nusprendė nueiti pas miestelio merą ir paprašyti, kad jis visa tai sutvarkytų. Nuėjęs pas merą prašė, kad jis pasirūpintų mirusiu gyvūnu. Tačiau miestelio meras buvo labai grubus, nemandagus ir nedraugiškas žmogus.Jis atkirto kunigui: „Kodėl tu trukdai mane sekmadienio rytą? Šiandien poilsio diena. Argi ne kunigų darbas laidoti mirusius?“ Kunigas nuolankiai atsakė: „Taip. Mes tikrai laidojame mirusius. Bet visuomet prieš tai pasitariame su mirusiojo artimaisiais...“
***
Eina Biblijos profesorius ir girdi - charizmatai šlovina Dievą. Užeina pas juos ir klausia: „Už ką Dievą šlovinat?“ Tie atsako: „Mes šlovinam Dievą už didelį stebuklą, kurį jis anuomet padarė, visą žydų tautą sausomis kojomis pervedęs per Raudonąją Jūrą.“ Biblijos žinovas nusijuokė: „Anoks čia stebuklas. Ji ir taip tokiu metų laiku būna nusekusi.“ Nusiminė charizmatai, nutilo. Egzegetas patenkintas išėjo toliau pasivaikščioti. Grįžta po kelių valandų, o ten dar garsesnės giesmės į dangų kyla. Vėl užėjęs klausia: „O dabar dėl ko taip šlovinate Dievą?“ Tie džiugiai atsiliepė: „Už dar didesnį stebuklą... kad Jis tokiame šlakelyje vandens visą egiptiečių kariuomenę nuskandino...“
***
Sekmadienio rytą kunigas sako pamokslą. Jis pastebi, kad vienas vyras pirmame suole pradeda snausti. Kunigas tęsia pamokslą vis garsiau ir pikčiau kalbėdamas. O žmogus dar giliau grimzta į miegą. Pagaliau kunigas mato, kad vyras labai giliai miega. Viduryje pamokslo jis sako šalia miegančiojo sėdinčiam žmogui: „Prašau pažadinkite šalia jūsų miegantįjį.“ Tas žmogus atsako: „Jūs jį užmigdėte. Jūs ir pažadinkite jį.“
***
Viena moteris keliavo lėktuvu ir skaitė Bibliją. Šalia sėdintis vyras tvirtino: „Aš netikiu Biblija. Ar tu tikrai tiki kas ten parašyta?“ Ji atsakė: „Kaip aš galiu netikėti? Juk tai Šventasis Raštas.“ Jis toliau klausė: „Kaip tu gali tikėti pasakojimu apie pranašą Joną? Kaip jis galėjo išbūti tiek daug dienų žuvies pilve?“ Ji atsakė: „Aš nežinau. Bet kai nueisiu į dangų paklausiu jo?“ Tada vyras paklausė: „ O jeigu jo nebus danguje, kaip tu jo paklausi?“ Ji atsakė: „Tuomet tu galėsi jo paklausti.“
***
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: “Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai pridaužysiu jį negyvai. ... Amen.“
***
Du boksininkai įeiną į ringą ir rengiasi kovos varžyboms.Vienas iš jų persižegnoja. Tai pastebi vienas žiūrovas ir klausia šalia sėdinčio kunigo jėzuito: „Ar šis kryžiaus ženklas jam padės nugalėti?“ Jėzuitas: „Žinoma, kad padės. Bet tik tuomet, jei jis moka kovoti ...“
***
Vienas doras, pamaldus žmogus mirė ir buvo šv. Petro įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo bičiulį, kuris jam pasiūlė parodyti įdomiausias dangaus įžymybes ir šventuosius. Pirmiausia jie rado sėdintį šv. Pranciškų, kuris glostė stirneles, kalbėjosi su paukšteliais ir drugeliais. Buvo gražu, kaip paveikslėlyje. Paskui jie nuėjo pas išmintingą Bažnyčios daktarą šv. Tomą Akvinietį. Salės viduryje - didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygomis. Matyti tik šventojo galva ir girdėti krebždanti žąsies plunksna. Naujokas džiaugėsi savo įspūdžiais ir paprašė bičiulį: „Kai gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius vienuolius, vadinamus jėzuitais. Girdėjau, kad juos įkūrė kažkoks karininkas Ignacas Lojola. Norėčiau su juo susipažinti ar bent jį pamatyti.“ Tačiau bičiulis atsakė: „Ne, tai visiškai neįmanoma. Šv. Ignacas yra labai užsiėmęs. Jis Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!“
***
Vieną kartą mirė vienas žmogelis ir nukeliavo į dangų. Prie vartų jį pasitinka Šv. Petras ir sako: „Tau reikia surinkti 100 taškų, kad pakliūtum į rojų. Tu, man sakyk visus gerus dalykus, kuriuos padarei ir aš kiekvienam iš jų priskirsiu po tam tikrą skaičių taškų, priklausomai nuo to, kokie geri jie buvo. Kai pasieksi 100 taškų, tu iš karto pakliūsi į rojų.“
„Supratau“, sako žmogus, „Aš buvau vedęs moteriškę su kuria gyvenau 50 metų, jos niekada neapgaudinėdavau, net savo širdyje.“ „Kaip puiku!”, sako Šv. Petras, „tai verta trijų taškų!“ „Trijų taškų???“, nustemba žmogus. „Taip pat lankiau Bažnyčią visą gyvenimą ir parėmiau savo parapijos veiklą.“ „Nuostabu!”, sušunka Šv. Petras, „tai tikrai verta taško.” „Vieno taško? Taip pat įkūriau restoranėlį, kuriame maitinau vargšus ir benamius.” „Puiku, dar du taškai!”, sako Šv. Petras
“DU TAŠKAI?!”, apsiverkia žmogus. „Pagal tokius įvertinimus aš atsidursiu rojuje tik per Dievo malonę!!!” „Teisingas atsakymas. Prašau, dabar jau užeik į rojų“, su šypsena taria Šv. Petras.
***
