Džiūgavimas ir laukimas

Fr. Thomas Rosica, CSB

Trečiojo Advento Sekmadienio Evangelijoje Jono Krikštytojo figūra vėl pasirodo išganymo istorijoje. Pasiruošti ateinančiam Mesijui – tokia buvo Jono misija. Kai atėjo laikas, Jonas vedė savo mokinius pas Jėzų ir jiems parodė Mesiją, Tikrą Šviesą ir Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Pats Jonas nebuvo šviesa. Jis atėjo liudyti šviesą. Jis neeikvojo laiko, galvodamas apie savo šešėlį. Jis leido, kad šviesa į jį šviestų.

Prieš Jėzų Jonas jautėsi mažesnis už vergą: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 26 – 27). Kai Jono mokiniai atėjo pas jį ir buvo susirūpinę dėl Jėzaus krikšto Jordane prasmės, jis jiems užtikrintai atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus“. Jonas sakė, kad jis yra tik sužadėtinio bičiulis, tas, kuris turi mažėti tuo metu, kai jo mokytojas didėja (Jn 3, 27-30). Krikštytojas apibūdino savo žmogiškąjį ribotumą.

Viena iš skausmingiausių Luko Evangelijos scenų, kai Herodas Antipietis įkalina Joną Krikštytoją, nes šis viešai priekaištavo dėl jo piktadarystės – svetimavimo ir kraujomaišinės santuokos su Erodiada (Mt 4, 12; Mk 1, 14; Lk 3, 19). Vienišas, nuliūdęs ir savo gyvenimo pabaigoje paskelbtas „didžiausiu iš visų pranašų“, Jonas Krikštytojas užduoda klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti?“ (Lk 7, 19). Jonas, tikriausiai, tikėjosi, kad ateis karštas socialinis reformatorius ir sukurs karalystę tikrai ne tokią, kuri galėtų vienytis su vargšais, nevykėliais, aklaisiais, luošais ir nuodėmingais. Tačiau Jėzus ateina netikėčiausiais ir dažnai žmonėms ypač nepatraukliais keliais.

Jėzus kviečia Joną apsidairyti ir pamatyti darbus, kuriuos jau atliko tarp žmonių. Aklieji atgavo regėjimą, o luoši vėl vaikščiojo. Ligos ir negalavimai buvo išgydyti, ir visi, kurie buvo apkurtę, galėjo girdėti. Dabar Geroji Naujiena buvo paskelbta vargšams. Tai buvo iš visų didžiausias stebuklas! Tai yra mums didelė paguoda. Niekada nenustebtume, jei dažnai užduotume tą patį klausimą – „Ar iš tikrųjų verta gyventi krikščionišką gyvenimą?“ „Ar Jėzus iš tikrųjų visada atsiliepia į blogį bei pasaulio ir mūsų gyvenimo liūdesį?“

Minios atėjo pas Joną ir klausė jo: „Ką turime daryti?“ Krikštytojas niekam nepataria palikti pasaulio, kuriame jie yra, bet tai gali būti neaišku. Tiksliau, jis kalbėjo, kad tas, kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiais. Taip pat turintieji ko valgyti tegul pasidalina su alkanais. Muitininkams buvo nurodoma nereikalauti daugiau, negu jiems nustatyta. Kareiviams nieko neskriausti ar neįdavinėti dėl pelno. Jie turėjo būti patenkinti savo darbo užmokesčiais. Ką žmonės turėjo padaryti, ruošdamiesi Mesijo atėjimui? Būti dosnūs, teisingi, dori, dėkingi ir gailestingi (plg. Lk 3, 10 – 14).

Jono Krikštytojo gyvenimas ir misija primena, kaip labai reikia Išgelbėtojo, kad mus apsaugotų, kad visi galėtume būti tuo, kam esame pašaukti, ir daryti viską, ką turime daryti, gyvendami Šviesoje. Ar esame drąsūs ir pranašiški jau atėjusios į pasaulį krikščioniškos šviesos liudytojai? Taip dažnai nepajėgiame pripažinti to, kuris yra mūsų Tikroji Šviesa.

Galbūt, Jonas Krikštytojas suteikia mums jėgų ir drąsos, kad nuneštume šviesą kitiems ir kilnumą bei sugebėjimą džiaugtis, kai laukiame. „Džiaukitės visada, melskitės be paliovos“. Paulius rašo pirmajame laiške Tesalonikiečiams. Galime taip pakeisti šių dviejų sakinių tvarką:
„Melskimės be paliovos, kad visada sugebėtume džiaugtis“.

Maldoje patiriame Dievą, surenkantį visas mūsų problemas ir viltis į savo begalinę meilę ir išmintį, prikeliantį mus ir suteikiantį mums gyvenimo pilnatvę ir šviesą.

Paruošta pagal:Fr. Thomas Rosica, CSB „Rejoicing and Waiting“

                       Paruošė: Saulenė Išganaitytė

http://saltandlighttv.org/blog/rosicareflections/rejoicing-and-waiting-third-sunday-of-advent