De profundis - 130-oji psalmė

Greitai peržengsime Didžiosios savaitės slenkstį. Prieš tai – iškilminga Verbų sekmadienio liturgija, kurioje susipina garbės šūksniai ir to, kas turi įvykti, nuojauta. Skaitoma Kančios istorija... „Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ Ir sulig tais žodžiais numirė“ [Lk 22, 46].

Šeštoji atgailos psalmė – maldavimas už tą, kuris jau nebegali sau padėti: guli karste toks svetimas pats sau (mes nežinome, tik viliamės, jog Viešpats su meile jau apkabino jo/jos sielą). Nežinia ir viltis sužadina širdies maldą:

¹ Iš nevilties gilumų šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE!

VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!

² Tegu tavo ausys atsiveria maldavimui mano;

išgirsk ir būk gailestingas.

Raudotojas meldžia malonės ne sau, netekties skausmo, dvasinės kančios surakinta jo širdis trokšta, kad mirusiojo siela susilauktų Viešpaties gailestingumo. Galbūt šiame šauksme slypi troškimas gailestingumo ir sau: žmogus jaučia kaltę, kad gerus žodžius ir darbus mirusiojo atžvilgiu taupė ateičiai taip skrupulingai, kad tos ateities ir neliko.

³ Jei tu, VIEŠPATIE, paisytum kaltybių, –

Viešpatie, kas išliktų gyvas?

⁴ Betgi turi tu galią atleisti,

kad garbintume tave su baime.

Šermenyse susimąstome apie dieviškojo gailestingumo ribas, pamiršę, kad Dievo neriboja žmogiški matai, masteliai, atstumai. Žmonės yra linkę labiau paisyti kito kaltybių, dažniau įsivaizduoja save teisėjo vietoje, užuot pamėginę pasijusti teisiamojo kailyje. Gal todėl pasąmonėje prisiglaudusi tūno baimė... palikti šį pasaulį (nors dažnai ant jo paburnojame), savo darbus leisti užbaigti kitiems (ir krintame nuo infarkto, insulto ar nervinės įtampos), priimti save tokį, koks esi (su visais netobulumais, silpnybėmis, trūkumais). Laimė, kad Dievas mums įskiepijo ir viltį, ir pasitikėjimą... ir drąsą visas savo nuodėmes sumesti į Viešpaties gailestingumo laužą: nugalėti drovumą ir suklupti prie klausyklos langelio ar pasiprašyti pokalbio su kunigu jaukesnėje aplinkoje, kokiame kambarėlyje. Paskui lieka vienintelė baimė – nepaniekinti Dievo meilės ir nebekalti Jo prie savo nuodėmių kryžiaus.

⁵ Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos

ir jo žodžiu pasikliauju.

⁶ Labiau VIEŠPATIES laukiu,

negu aušros – panaktiniai.

Laukimas... Padrąsinančio ir gailestingo kunigo žodžio (juk tai juo prisidengia Viešpats per išpažintį), artimo žmogaus bučinio ir ištarto „myliu“ (taip nusišypso mums Dievas) ir prisikėlimo stebuklo – iš ligos patalo, iš nuodėmės, iš mirties... Kartu su Jėzumi.

⁷ Labiau, negu aušros – panaktiniai,

Izraelis VIEŠPATIES telaukia,

nes VIEŠPATS yra maloningas,

didi jo atpirkimo galybė.

⁸ Tikrai jis atpirks Izraelį iš visų jo kaltybių.

Psalmininkas ne tik pats gyvena laukimu, bet ir visą tautą kviečia laukti Viešpaties. Kaip kalbėjo šviesios atminties kardinolas Vincentas Sladkevičius, sakydamas pamokslą prie sugrąžintos, bet dar neatšventintos Vilniaus Arkikatedros durų: „Laukime ir aukime!“. Gerumu, meile, kantrybe, malda – už Bažnyčią, už Lietuvą ir už visą pasaulį. Nors ir nesitikime, kad gyvenimas pagerės, kad valdžia pradės tarnauti tautai, o ne atvirkščiai, kad teismuose ir gydymo įstaigose neliks nė šešėlio korupcijos (pasigailėk mūsų, Viešpatie, nors kartą gyvenime davusių kyšius!), nuolankiai atiduokime save ir visus Viešpaties atpirkimo galybei. Juk Jis įvykdo visus savo pažadus. Vilties ir tikėjimo džiaugsmo!

Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė

Jūratė Bieliauskaitė

Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą

(pabaiga kitą savaitę)