Gavėnios rekolekcijos jaunimui
"Grįžkite pas mane visa širdimi"
Šios rekolekcijos buvo labai svarbios ir lauktos. Man jų labai reikėjo, kad galėčiau peržvelgti tai kas mano viduje, atrasti atsakymus į man kylančius klausimus, daug ką suprasti, o svarbiausia įeiti į savo širdį ir sielą ir prisiliesti, pažinti save iš naujo ir suvokti ko aš noriu ir ko man reikia.
Rekolekcijas visi drauge pradėjome vakarinėmis šventomis mišiomis, po jų pasilikome adoracijoje, kad visi nurimtume, susikauptume ir pasiruoštume tam kas mūsų laukia rekolekcijų laiku. Pasiruošimas labai svarbus, kad galėtume suvokti viską kas mums sakoma ne tik protu, bet ir širdimi.
Po vakarienės žiūrėjome filmą "Mano sesers globėjas". Filme pasakojama apie 13metę mergaitę Aną, kurios tėvai susilaukė dirbtinio apvaisinimo būdu tam, kad ji būtų identiškas donoras savo seseriai, kuri serga agresyvia leukemijos forma. Manau tai filmas, kurį turėtų peržiūrėti visi. Jį bežiūrint supranti, koks tavo gyvenimas yra neįkainojamas, kokie brangūs tau yra tavo artimieji ir draugai. Jį jau buvau mačius, tačiau kaskart jis mane paliečia ir sukrečia iš naujo. Negaliu net įsivaizduoti ką turi išgyventi tėvai žinodami, kad ju vaikas serga tokia sunkia liga, kai atrodo jau nieko nebeįmanoma padaryti.
Antrąją dieną pradėjome rytine malda. Jos metu užplūdo įdomus jausmas. Rytas buvo saulėtas, tad visa bažnyčia buvo sklidina šviesos, atrodė, kad ji šildo netik kūną, bet ir sielą.
Rekolekcijų metu klausėmės mūsų mylimo rektoriaus kunigo Vaido Lukoševičiaus SJ mokymų. Jų metu jis kalbėjo apie kelionę į savo vidaus gelmes - sielos link. Iš šių mokymų man labiausiai įstrigo :
Pasitraukti nuo baimių, atsiduoti Dievo meilei, nes baimė sukausto mus savyje ir mes bijome eiti į dialogą tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis. Baimė mus paverčia monologais.
Surasti meilę savo viduje, nes Dievas kiekvienam žmogui padovanojo galią mylėti. Mes turime nebijoti ir pirmi kitus mylėti. Mes patys esame savo gyvenimo režisieriai ir patys galime kurti istoriją, keisti žmonių santykius. Atsiverti meilei - įeiti į dialogą su kitu.
Dovanojimas, nes dovanojimu mes įgyjame.
Dalintis vidine ramybe , nes tam , kad atrastume teisingus sprendimus turime nuraminti širdį. O tam reikia save išlaisvinti iš triukšmo ir bent kelioliką minučių paskirti sau ir pabūti ramybėj bei tyloj.
Vidinė meditacija , nes Dievas gyvena kiekviename iš mūsų , giliai mūsų širdyse.Meditacijoje galime išgirsti jo balsą.
Po mokymų supratau, kad visa tai įgyvendinti nėra lengva, tačiau vienas mano draugas yra pasakęs : "O kas sakė , kad turi būti lengva? " tad prie darbo!
Taip pat ėjome į lauką su užduotimi pasidžiaugti pavasariu. Kvėpavome grynu oru, džiaugėmės atgimstančia gamta ir pavasario saulute. Kas dūko, žaidė, kas atvirai kalbėjosi. Kiekvienas pasirinko tai ko jam tuo metu norėjosi.
Antros rekolekcijų dienos vakare buvo pasiruošimas išpažintims. Atlikome nuodugnią sąžinės peržvalgą, kad galėtume pasirengti nuoširdžiai išpažinčiai. Mūsų vadovė Justina drąsino bijančius eiti, kalbėjosi ir asmeniškai kiekvieną ragino sugrįžti pas Viešpatį visa širdimi, išsivalyti nuo sunkumų slegiančių širdis ir nebijoti, nes Jis šalia.
Vėlų vakarą buvo sutaikinimo pamaldos, šlovinimas ir išpažintys. Manau jau senokai buvau tokios nuodugnios ir nuoširdžios išpažinties. Po jos užplūdo dižiulis palengvėjimas, jaučiausi labai gerai, labia lengvai, atrodė kad pakilsiu nuo žemės. Vakaro kulminacija buvo vėlyvos Šv.Mišios, buvo nenusakomai nuostabu. Šventų Mišių auką šventėme kartu su nuostabiu ir be galo šiltą širdį turinčiu kunigu Aldonu Gudaičiu SJ. Jis toks užimtas, bet surado laiko mums, tai taip nuostabu, padėkos čia maža, todėl meldžiamės.
Trečiąją dieną, kaip ir pridera sekmadienį, pradėjome rytinėmis Mišiomis.Vėliau po pusryčių buvo rekolekcijų aptarimas. Dalijomės kas mums per visą savaitgalį palietė labiausiai, ką išsivežame iš šių rekolekcijų.
Tuomet viską draugiškai, bendrom jėgom sutvarkę išvykome namo. Sveiki sugrįžę į realybę :)
Agnė Kurauskaitė
Šviesos vaikai
