Popiežiaus homilija Velykų vigilijoje

Brangūs broliai ir seserys, šios šviesios Velykų vigilijos nakties Evangelijoje, mes pirmiausia sutinkame moteris, kurios eina prie Jėzaus kapo su kvepalais patepti jo kūną (plg. Lk 24, 1 – 3). Jos eina atlikti užuojautos veiksmą, tradicinį švelnumo ir meilės veiksmą brangiam mirusiajam, kaip tik taip, kaip ir mes darytume. Jos sekė Jėzų, klausė jo žodžių, jautėsi jo suprastos savo orume ir lydėjo jį iki pabaigos, iki Kalvarijos ir iki akimirkos, kuomet jis buvo nuimtas nuo kryžiaus. Mes galime įsivaizduoti jų jausmą kai jos eina prie kapo: tikras liūdesis, širdgėla, kad Jėzus paliko jas, mirė ir jo gyvenimas baigėsi. Gyvenimas bus kaip ir anksčiau. Moterys vis dar jaučia Jėzui meilę, kuri dabar veda jas prie kapo. Tačiau šiuo metu įvyksta kažkas visiškai naujo ir netikėto, kažkas, kas prislegia jų širdis ir sugriauna planus, kažkas, kas sukrečia visą jų gyvenimą: jos mato nuritintą akmenį nuo kapo, jos prisiartina ir pamato, jog nėra Viešpaties kūno. Tai yra įvykis, kuris sukelia joms suglumimą, neryžtingumą ir daugybę klausimų: „Kas atsitiko?“, „Kokia viso to prasmė?“ (plg. Lk 24, 4). Argi ne tas pats atsitinka mums, kai nežinome, kažkas visiškai naujo įvyksta mūsų kasdieniame gyvenime? Mes staiga sustojame, nesuprantame, nežinome, ką daryti. Naujovės dažnai mus gąsdina, įskaitant naujoves, kurį Dievas mums duoda, naujoves, į kurį Dievas mus kviečia. Mes esame kaip apaštalai Eangelijoje: mes dažnai teikiame pirmenybę laikytis įsikibus savo pačių saugumo, stovėti prieš kapą, galvoti apie kažką, kas mirė, kažką, kas galiausiai gyvas tik kaip prisiminimas, kaip nuostabus istorinis atvaizdas iš praeities. Mes bijome Dievo staigmenų; mes bijome Dievo staigmenų! Jis visada mus stebina!

Mieli broliai ir seserys, nebūkime užsivėrę naujumui, kurį Dievas nori įnešti į mūsų gyvenimus! Ar mes dažnai esame pavargę, nusivylę ir liūdni? Ar jaučiamės prislėgti savo nuodėmių? Ar galvojame, kad esame nepajėgūs atsilaikyti? Neužkietinkime savo širdžių, nepraraskime pasitikėjimo, niekada nepasiduokime: nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti, nėra nuodėmės, kuriuos Jis negalėtų atleisti jei tik atsiveriame Jam.

Bet sugrįžkime prie Evangelijos, prie moterų ir ženkime vieną žingsnį pirmyn. Jos randa tuščią kapą, Jėzaus kūno čia nebėra, įvyko kažkas naujo, bet visa tai kol kas nesako joms nieko konkretaus: kyla klausimai, tai sukelia sumišimą be atsakymų. Ir netikėtai čia yra du vyrai spindinčiais drabužiais: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5 – 6). Tai, kas buvo paprastas veiksmas, atliktas tikrai iš meilės – ėjimas prie kapo – dabar tapo perkeičiančiu įvykiu. Neliko nieko, kas buvo prieš tai, ne tik šių moterų gyvenimuose, bet taip pat mūsų pačių gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Jėzus nėra miręs, bet prisikėlęs, Jis yra gyvvas! Jis ne tik grįžo į gyvenimą, daugiau – Jis pats yra gyvenimas, nes Jis yra Dievo Sūnus, gyvasis Dievas (plg. Sk 14, 21 – 28; Įst 5, 26; Joz 3, 10). Jėzus daugiau nepriklauso praeičiai, bet gyvena dabartyje ir kreipia į ateitį; Jis yra Dievo amžinasis „šiandien“. Šitaip Dievo naujumas rodomas moterims, mokiniams ir mums visiems: kaip pergalė virš nuodėmės, blogio, mirties, virš visko, kas gniūždo gyvenimą ir žemina žmogų. Ir tai yra žinia, skirta man ir tau, miela sese ir brangus broli. Kaip dažnai Meilė turi mums sakyti: kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Mūsų kasdienės problemos ir rūpesčiai įtraukia į mūsų pačių liudesį ir kartėlį... ir būtent čia yra mirtis. Tai nėra vieta ieškoti To, kuris yra gyvas! Įsileiskime prisikėlusį Jėzų į savo gyvenimą, sutikime Jį kaip draugą su pasitikėjimu: Jis yra gyvas! Jeigu lig šiol laikei Jį per atstumą, ženk pirmyn. Jis priims tave išskėstomis rankomis. Jeigu buvai abejingas, rizikuok: tu nebūsi apviltas. Jei sekimas Juo atrodo sunkus, nebijok, pasitikėk Juo, būk tikras, kad Jis yra arti tavęs, Jis yra su tavimi ir tau duoda ramybę, kurios ieškai ir jėgų gyventi taip, kaip Jis nori.

Yra dar viena maža dalis, kurią norėčiau akcentuoti šios Velykų vigilijos Evangelijoje. Moterys netikėtai susitinka Dievo naujoves. Jis prisikėlė, jis gyvas! Tačiau, susidūrus su tuščiu kapu ir dviem vyrais spindinčiais drabužiais, pirmoji jų reakcija yra viena iš baimių: „moterys išsigando ir nuleido akis žemyn“, šventasis Lukas sako mums – jos net neturėjo drąsos žiūrėti. Bet kai jos išgirdo prisikėlimo žinią, priėmė ją tikėjimu. Ir tie du vyrai spindinčiais drabužiais sako joms kai ką lemiamai svarbaus: „Prisiminkite, ką jis jums sakė būdamas Galilėjoje... Ir jos prisiminė jo žodžius“ (Lk 24, 6. 8). Jos yra kviečiamos prisiminti susitikimą su Jėzumi, prisiminti jo žodžius, jo veiksmus, jo gyvenimą; ir tai yra konkretus jų patirties su Mokytoju prisiminimas, tai įgalina moteris suprasti savo baimę ir nešti prisikėlimo žinią apaštalams ir visiems kitiems (plg. Lk 24, 9). Prisiminti, ką Dievas yra atlikęs, ir tęsti tai man, mums, prisiminti mūsų nueitą kelią, būtent tai atveria mūsų širdis ateities vilčiai. Mes galime išmokti prisiminti viską, ką Dievas yra nuveikęs mūsų gyvenimuose.

Šią šviesią naktį prašykime užtarimo Mergelės Marijos, kuri svarstė visus šiuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51) ir prašykime Viešpaties suteikti mums dalį savo Prisikėlime. Jis gali atverti mus naujovėms, kuriuos perkeičia. Jis gali padaryti mus vyrais ir moterimis, sugebančiais prisiminti viską, ką jis yra nuveikęs mūsų gyvenimuose ir mūsų pasaulio istorijoje. Jis gali padėti mums pajusti jo buvimą kaip to, kuris yra gyvas ir darbuojasi tarp mūsų. Ir jis gali išmokyti kiekvieną dieną neieškoti tarp mirusių Gyvojo. Amen.

Iš anglų kalbos vertė Laima Lekavičiūtė