Priešadventinės rekolekcijos jaunimui
"Tvirtėkite tikėjimu"
Šios prieš Adventinės rekolekcijos buvo labai lauktas ir jau tradicija tapęs įvykis mūsų jaunimo grupelės gyvenime. Mums visiems reikėjo nurimti, paruošti savo vidų ir širdis Jėzaus laukimui, bei Jo atėjimui į jas. Mums gyvybiškai reikėjo nors keletui dienų pabėgti nuo miesto šurmulio, skubėjimo, nuolat zyziančių telefonų, televizijos ir žiniasklaidos įtakos, rutinos ir kasdieninių rūpesčių, pabūti su savimi ir Dievu.
Penktadienio vakaras buvo skirtas atvykimui ir įsikūrimui. Mes taip ir padarėme, vos atvykę bėgome rinktis kambarių, tada dalijomės suneštine vakariene ir mėgavomės nuostabiosios ir mūsų visų labai mylimos šeimininkės Joanos skanėstais (ji visuomet mus palepina). Pasisotinę vakariene žiūrėjome nuostabų filmą "Atgal į gamtą / Into the Wild" . Godžiai sugeriantis visus naujus įspūdžius, vaikinas šioje kelionėje į tiesą ir laimę pamažu susikuria naują savo vidinį pasaulį. Šis filmas labai glaudžiai susisiejo su mumis, nes kiekvieno iš mūsų tikėjimo kelias nebuvo, nėra ir niekada nebus lengvas, mes nuolat patiriame ir patirsime išbandymų. Tai buvo labai puikus įvadas į rekolekcijas “Tvirtėkite tikėjimu”.
Šeštadienio rytą pasitikome su ryto malda ir gardžiais Joanos pusryčiais. Po jų turėjome mokymą. Jėzuitų scholastikas Mindaugas Dijokas SJ pasakojo apie savo draugą Adrijaną, kaip šis iš musulmono tapo krikščionių kunigu. Jis kalbėjo apie tai, kad tikėjimas yra kelionė ir kad kiekvienas iš mūsų turi vidinę nuojautą, kuri ateina per troškimus ir svajones. Mes atrandame savo pašaukimą ir tai yra asmeniška, todėl mums sunku tai paaiškinti kitiems.
Akcentavo, jog tikėjimo priešingybė yra baimė. Turime būti stiprūs tikėjime, kad išliktume šioje kelionėje, tikėjimui reikia labai daug drąsos – einant pro tikėjimo vartus mums gali būti baisu, bet baimė niekada neateina iš Dievo. Mes turime pasitikėti, nes tie vartai yra vieta, kur mes sutinkame Dievą. Brolis Mindaugas pasakojo, kaip daugelis žmonių meldžiasi šventiesiems, ypatingai užsienyje. Meldžiasi ir Lietuvoje pvz. Į Šv.Antaną jei ką pameti…
“Šventieji negali būti svarbesni už Dievą” – sakė broils Mindaugas, nes tada mes sustojame tikėjimo kelyje. Jie gali mums tik padėti tikėjimo kelyje, tai draugystės išraiška.
Šis mokymas dar labiau sustiprino filmo sukeltą įspūdį ir paliko vietos apmąstymams.Po mokymo buvo diskusija apie tikėjimą ir mokslą, šioji buvo gana įdomi, kilo daug klausimų, buvo nemažai pamąstymų.
Po diskusijos ėjome pietauti, o po pietų pasinėrėme į meditacija - apie tylą mūsų gyvenime. Brolis Mindaugas kvietė mus mąstyti kur mes girdime tylą dabar? šiandien, čia ir dabar? Tylos laikas buvo miške. Mes pusvalandį vaikščiojome pamiške ir stengėmės išgirsti tylą, atpažinti ją savyje ir savo gyvenimuose, o toje tyloje atrasti Dievą. Tai buvo viena iš neužmirštamiausių patirčių, nes pasitvirtino kažkada t.Aldono Gudaičio SJ pasakyti žodžiai – “Dievo kalba yra tyla”. Garsus buvęs grupės " Kelly family " lyderis Paddy Kelly yra pasakęs, jog tyloje yra nematomas Dievas, kurio neįmanoma išgirsti triukšme, tai mes ir bandėme nutilti ir tyloje atrasti Jį. Kai grįžome iš miško aptarėme tai ka kiekvienas patyrėme ir ką mums kalbėjo tyla. Buvo labai įdomu, nes kiekvieno patyrimai buvo labai skirtingi. Pavyzdžiui mano galvoje buvo visiška tyla, aš nieko nemąsčiau, apie nieką negalvojau, girdėjau tik vėjo šiurenamų lapų garsą, kažkur tolumoje skalijančius šunis, savo pačios žingsnius, ramų alsavimą ir širdies dūžius. Tai buvo garsai, kurių paprastai visame miesto triukšme net neatskiriu ar neatpažįstu. Buvo tokių, kurie sakė, kad nesugebėjo apie nieką negalvoti ir kad jų galvos tiesiog ūžė nuo gausybės minčių.
Po aptarimo buvo antrasis mokymas kuris susidėjo iš dviejų dalių:
- Abraomo pasiryžimą paukoti savo viengimį sūnų.
- Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą.
Šių abiejų antrojo mokymo temų pagrindinė mintis buvo ta, kad tikint yra labai svarbu pasitikėti. Dievas žino ką daro, nors mums ir sunku tai suprasti. Po mokymo kilo diskusija: ar aš sugebėčiau paaukoti savo vaiką vardan kitų gyvybės. Mes visi vienbalsiai tvirtinome, kad nesugebėtume.
Vėliau buvo vakarienė, o po jos pasiruošimas vakarui, sąžinės peržvalga ir filmukas. Atlikus išsamią sąžinės peržvalgą ir nuodugniai peržvelgus savo vidų radosi daug didesnių ar mažesnių nuodėmių, kurias stropiai susirašėme ant lapelių ir kurios tarsi purvo dėmės tepė baltą sielos drabužį. Tuomet vyko adoracija kartu su šlovinimu bei susitaikinimo sakramentas. Taigi mes visi adoravome, šlovinome Dievą giesmėmis ir maldomis, bei vienas po kito pasiėmę paklodes savo nuodėmių ėjome jų nusiplauti atliekant išpažintį. Taip, po pamaldų mes jautėmės pavargę, gerai paspardyti, bet tuo pačiu jautėme palengvėjimą ir naujų jėgų antplūdį, nes nusimetėme sunkią naštą nuo pečių. Išpažinčių klausė t.Aldonas Gudaitis SJ , kuris visada randa padrąsinantį žodį ar patarimą kiekvienam, nes jis kaip ir kiti jėzuitai yra gyvenantis dėl kitų ir su Jėzum širdyje.
Vakarą vainikavo naktinės Šv.Mišios, kurias aukojo t.Aldonas Gudaitis SJ. Pamokslo metu tėvelis kalbėjo apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų asmeniškai išgyvename ir audras ir apokalipsę.
O tikros pasaulio pabaigos dienos niekas nežino, tik vienas Dievas. Pasakysiu vieną pavyzdėlį. Skrenda žmonės lėktuvu ir kai prasideda oro duobės, jų paprašo prisisegti. Visi prisisega, o viena mergaitė ne tik kad neprisisega, bet dar ir bėgioja po visą lėktuvą. Viena moteris pasišaukia mergaitę ir klausia josios "ar tu nebijai? lėktuvas gali nukristi, mes visi galim mirti. Nebijai?", o mergaitė atsako "Nebijau, viskas bus gerai, nes pilotas yra mano tėtis" Jei mes pasitikime mūsų visų Tėčiu tai viskas bus gerai. Čia ir yra ramybė - viskas Tėvo rankose.
Po mišių gėrėme arbatą ir kalbėjomės su t.Aldonu Gudaiču SJ ir br. Mindaugu Dijoku SJ, tai buvo labai šiltas ir nuotaikingas pokalbis, kuriame nestigo nei rimtų temų, nei pokštų. Kadangi išlydėjus t. Aldoną daugeliui nesinorėjo miego, nusprendėm pažiūrėti seniai matytą filmą "Alisa stebuklų šalyje". Jo metu daug juokėmės, nes prisiminėme teminį vakarą šio filmo tematika. Buvo labai juokinga stebėti savo ikūnytus personažus besielgenčius vienaip ar kitaip kokioje nors situacijoje. Personažus vadinome ne autoriaus sugalvotais, bet mūsų grupelės narių vardais, kurie juos tada tam teminiam vakare įkūnijo, nuo to filmą buvo dar smagiau žiūrėti.
Štai išaušo sekmadienis, diena kai turėjome vykti namo. Rytą buvo be galo sunku atsikelti, nes gi naktibaldos šeštadienio vakarą ilgai nenorėjom miego, tad rytą sulaukėm pasekmių. Šeip ne taip prasibudinę ir prasikrapštę akis vieningai jungėmės ryto maldoje, tuomet ėjome pusryčiauti. Po pusryčių buvo apibendrinantis mokymas ir aptarimas bei pasidalinimas ką mes išsinešame iš šių rekolekcijų. Susitvarkėme kambarius, susidėjome daiktus ir ėjome pietauti, o po pietų išvykome namo pas nuo mūsų per savaitgalį pailsėjusias šeimas. Savo širdyje namo išsivežiau brolio Mindaugo Dijoko SJ apibendrinančio mokymo metu pasakytus žodžius. Jis sakė: " man labiausiai iš visų rekolekcijų patiko...JŪS! kiekvienas atskirai ir individualiai. Jūs tokie nuostabūs ir šilti žmonės, tikri Dievo vaikai. Pamačiau kad jūs vienas kitam kaip šeimos narys." Ir jis visiškai teisus. Mes ne tik bažnyčios choras, jaunimo grupelė ar draugai, mes esame šeima. Ir kiekvienų rekolekcijų metu mūsų ryšys su Dievu ir vienas su kitu vis stiprėja.
Agnė Kurauskaitė
