In memoriam Gvidui Vainoriui
Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi:
jei kas išgirs mano balsą ir atvers
duris, aš pas jį užeisiu ir
vakaieniausiu su juo, o jis su manimi.
Apr 3, 20
KRISTAUS PAGAUTAS...
Gvidas 1997 m. atvyko iš Rietavo vidurinės mokyklos į Kauno jėzuitų gimnazijos II klasę.
Kauno jėzuitų gimnazijai 1998 m. laimėjus konkursą į Global Outreach mainų programą, jis buvo išsiųstas mokytis į JAV jėzuitų Creighton universitetinę gimnaziją Omahoje (Nebraska).
1999 m. rugsėjo 1 d. sugrįžo į IV klasę ir 2000 m. ją baigė.
2000-2002 m. rengėsi jėzuito tarnystei jėzuitų naujokyne Šiauliuose, ten 2002 m. rudenį davė amžinuosius įžadus šv. Ignaco bažnyčioje.
Studijavo Dubline – Milltown‘o teologijos ir filosofijos institute, 2005 m. gavo menų (filosofijos) bakalauro laipsnį.
2008 m. Ignaco Lojolos universitete Čikagoje gavo menų (filosofijos) magistro laipsnį.
2008-2009 m. m. dirbo sielovadinio darbo koordinatoriumi ir tikybos mokytoju Kauno jėzuitų gimnazijoje.
2009 m. pradėjo teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir kartu tęsė filosofijos daktaro studijas Lojolos universitete Čikagoje...
2010 m. atliko specialią apsisprendimo už kunigystę ( Arrupės mėnesio) programą ir rekolekcijas.
2012-ųjų pavasarį turėjo būti įšventintas diakonu, 2013 vasarą – kunigu.
2011 metų vasarą Čikagoje Gvidui buvo diagnozuotas skrandžio vėžys... Chemoterapija ir keturios operacijos... Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje jėzuitai bei Gvido bičiuliai meldė Dievą stebuklo. Po vienos iš operacijų atrodė, kad Gvidas pasveiks...
Deja, liga sugrįžo su dar baisesne jėga ir kančia...
Apglėbęs Jėzų ir tikėdamas Juo, Gvidas ištvėrė sunkiai įsivaizduojamas kančias. Šalia jo nuolat budėjo mama Laima, brolis Dovydas, iš Kanados atskrido vienas ištikimiausių jo draugų vietnamietis br. Vincentas SJ, lietuvė p. Grasilda, tėvai jėzuitai, Čikagos jėzuitų bendruomenė prisiėmė visus rūpesčius ir panardino juos savo aukoje...
Jo kvėpavimas nutrūko balandžio 20 d. 21 val.
Balandžio 24 d. bažnyčios varpams gaudžiant, su Gvidu atsisveikino Lojolos universiteto bendruomenė ir Čikagos lietuviai.
Atsisveikinimas su Gvidu Lietuvoje:
Vilniuje šv. Kazimiero bažnyčioje balandžio 28 d. nuo 17 val iki
balandžio 29 d. 15 val.
Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje nuo
balandžio 29 d. 17 val. iki gegužės 1 d. 11.30.
Laidotuvių mišios gegužės 1 d.12 val.,išlydėjimas į Petrašiūnų kapines 13 val.
GVIDO MINTYS...
Apie save (2010 m.)
Esu lietuvis jėzuitas. Priklausau Lietuvos-Latvijos jėzuitų provincijai. Šiuo metu studijuoju teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Dalijuosi savo maldos ir patirčių įžvalgomis. Meldžiu, kad Viešpats savo Žodžiu visus mus paliestų ir kasdien vis iš naujo sotintų mūsų alkį.
Apie Dievą
Pagal šv. Ignaco „Dvasines pratybas“, žmogus – sukurtas Dievui. Visa kita žemėje sukurta dėl žmogaus, kad pagelbėtų jam įgyvendinti savo tikslą, t. y. kad vestų jį į draugystę su Dievu.
Apie Maldą
Kaip kartais sunku išplėšti laiko iš savo suplanuotos dienos ir skirti laiko maldai... Bet jeigu tikrai tikiu, jog esu čia tam, kad Dievą garbinčiau, šlovinčiau, jam tarnaučiau, tuomet turiu taip ir gyventi. Privalau rasti laiko, kad neprarasčiau pusiausvyros ir neužmirščiau savo tikslo.
Apie Padėką
Padėka ir Dievas turėtų visuomet išlikti mūsų švenčių ir džiaugsmo pagrindu. Verta dėkoti už tai, kad esame laisvi ir tuo džiaugtis. Bet dėkoti kam? Vienas kitam? Ne. Dėkoti turime Dievui ir stengtis jo meilės įkvėpti darbuotis vienas kito labui, kurdami bendrą gėrį. Viešpats ir jo Žodis turėtų išlikti mūsų gyvenimo centru.
Apie Laisvę
Tikroji laisvė glūdi ne pasirinkimų gausoje, ne įsipareigojimų tvirtume, bet Dievo Žodžio nuolankiame klausyme. Jis yra tas, kuris pakužda mums į širdis nuostabiausias svajones. Jis yra tas, kuris įpareigoja mus visus nuveikti neįsivaizduojamus darbus. Tik su Juo, per Jį ir Jame randu laisvę.
Apie vidinius išgyvenimus
Jei priimu Ignaco kvietimą, kad visa, kas sukurta, turėtų man tarnauti, turėtų man padėti artėti prie Dievo. Tuomet galiu pradėti atsirinkti, koks yra būtinas informacijos kiekis? O ką galiu palikti ir laimėtą laiką skirti apmąstymui, skonėjimuisi. Nes, anot šv. Ignaco, mūsų dvasia auga, išgyvendama ir apmąstydama dalykus, o ne priimdama begalinius kiekius žinių. Esame sukurti Dievui ir turime šio tikslo siekti bei tam tikslui gyventi. Šventasis Ignacai, melskis už mus!
IŠ 2011-11-12 GVIDO LAIŠKO
Aš jo, chirurgo, paklausiau apie geriausius ir blogiausius atvejus. Jis man pateikė statistinius duomenis, kad apie 70% žmonių išgyja ir atsistato ganėtinai sėkmingai. Žinoma, reikia po mažai ir dažniau valgyti, bet tai nėra taip svarbu. Tačiau tikrovė yra tokia, kad apie 30% pacientų po šios operacijos numiršta per 30 dienų. Tad nors mano galimybės ganėtinai didelės, taip pat suprantu ir aiškiai suvokiu, kad niekada gyvenime dar nebuvau taip arti mirties. Nors giliai širdyje viliuosi ir tikiu, kad pasveiksiu ir išsikapstysiu iš šios ligos. Po operacijos bus daugiau chemoterapijos ir gal net radiacijos. Bet viskas priklausys ir paaiškės nuo operacijos ir kaip sėkmingai pasiseks pašalinti išplitusį vėžį.
Tokia yra mano fizinė tikrovė, bet kartu su ja keliauju ir dvasiškai. Neslėpsiu, kad diagnozė su savimi atnešė tam tikrą sukrėtimą, o rugsėjį užgulė tam tikras liūdesys ir melancholija. Vis galvojau, kad neteisinga būtų dabar numirti, nes taip norėčiau atiduoti Jėzaus Draugijai nors dalį to, ką ji man per šiuos vienuolika metų padovanojo. Vis atrodė, kad praleidau visus šiuos metus kaupdamas patirtis, mokydamasis, o dalinausi tik minimaliai. Bet vėliau spalio ir lapkričio mėnesiais grįžo tam tikra viltis. Supratau, kad ne sėkmėje ir darbuose pati prasmė. Esu laimingas jėzuitas ir nieko nekeisčiau savo gyvenime. Tad dėkoju Dievui už visas patirtis ir priimu su ramybe ir viltimi viską, ką Jis man yra parengęs. Atvirai galiu pasakyti, kad Viešpats, skirdamas išbandymus, suteikia ir jėgų juos visus pakelti. Žinau, kad didžiuma mano pasitikėjimo ateina dėka jūsų kasdienės maldos. Ypač chemijos metu ar kai būna liūdna, lyg iš niekur staiga užlieja paguoda ir ramybė. Po kurios ateina gilus suvokimas, kad kažkas už tave pasimeldė. Tad tikra to žodžio prasme esu nešamas jūsų maldos. Labai jums visiems dėkoju ir prašau toliau mane maldose prisiminti. Aš ir pats, savo ruožtu, už jus visus kasdien meldžiuosi. Kai būna sunkiau, aukoju nerimus, fizinį skausmą už visus jus, kad Viešpats laimintų mūsų provincijos darbus, duotų naujų pašaukimų ir darytų mus visus šventais jėzuitais, tarnaujančiais Dievui ir jo Bažnyčiai.
Šiuos pastaruosius mėnesius leidžiu ganėtinai gerai. Meldžiuosi, skaitau, valgau ir laukiu operacijos. Spalį ir lapkritį vėl atsirado apetitas, tad džiaugiuosi ir bandau priaugti šiek tiek svorio, nes tai svarbu operacijai ir laikui po operacijos. Daug laiko praleidžiu vienas, skaitydamas ar paskendęs savo mintyse. Nors kartai iš užplūsta nerimas (ypatingai prieš užmiegant ar anksti pabudus), bet apskritai esu nešamas ramybės ir vilties.
Daug išmokau per šį laiką ir esu Dievui už viską labai dėkingas. Vienas dvasios tėvas Romoje mus, scholastikus, ragino nuolatos ir apie viską su Jėzumi kalbėtis. Tiesiog paprastai, pasakoti jam apie viską. Po kiek laiko šis monologas virsta dialogu, išmoksti atpažinti Jėzaus balsą, atrandi jo asmens grožį, humoro jausmą ir t. t.
Nuo diagnozės pradžios apsisprendžiau, kad tai bus mano svarbiausias uždavinys: nuolatos kalbėtis su Jėzumi ir ieškoti Jo veido. Nesu toks tobulas, kad galėčiau pasigirti didele pažanga, bet džiaugiuosi, kad priartėjau prie Jėzaus ir vis laikas nuo laiko mano monologas virsta giliu širdies pokalbiu. Jaučiuosi arti Jėzaus - tai pati didžiausia dovana. Galbūt tai yra viena iš ligos malonių? Bet aš laukiu ir daugiau malonių, nes esu tikras, kad visų maldos mane apdovanos dar daugeliu dalykų. Chemijos metu maniau, kad gal maldų dėka pasveiksiu ir nereikės operacijos. Dabar žinau, kad tai ne ta malonė. Operacija bus. Tačiau giliai širdyje vis laukiu ir su tam tikru smalsumu žvelgiu į ateitį – įdomu, ką Dievas yra man dar parengęs ir ko dar manęs išmokys. Šis požiūris manyje sukelia tam tikrą nuotykio jausmą. Esu dėkingas, kad keliauju ne vienas ir turiu jėgų pakelti viską su džiaugsmu ir viltimi. Tad nuotykis tęsiasi...
Kaip matote, keliauju šią kelionę ir mokausi. Esu tikras, kad pasveiksiu ir visus jus pamatysiu. Bet lieku atviras Dievui ir Jo planui, nežinome, kokias dovanas jis mums yra skyręs. Tad liekame kantrūs ir laukiame.
Dar kartą visiems jums nuoširdžiai ačiū už laiškus, žinutes, rūpestį, bet labiausiai už maldą. Prašau jūsų visų mane prisiminti lapkričio 29-ąją, kad chirurgo rankos nedrebėtų ir kad Dievo Dvasia, jo ramybė lydėtų jį ir visus manimi besirūpinančius.
Šv. Stanislovo Kostkos išvakarėse sveikinu mūsų naujokus ir linkiu jiems išlikti ištikimiems Kristui, augti ir bręsti mūsų Draugijoje. Telaimina jus Viešpats. Prisimenu jus visus kasdienėje maldoje.
Jūsų brolis Kristuje -
Gvidas
***
Gvidas, davęs mums ištikimybės liudijimą, taip arti sekęs Jėzų Jo kryžiaus kelyje, kovojęs gerą kovą, balandžio 21 d. 5 valandą ryto perėjo į savo Viešpaties būstą.
Tegul jį pripildo Šviesa, tegu jam būna gera šv. Aloyzo Gonzagos, Stanislovo Kostkos, Jono Berchmanso ir kitų jėzuitų studentų artumoje...
t. Gintaras Vitkus, Lietuvos jėzuitų provincijolas
Vincent Duong SJ - vietnamiečio jėzuito scholastiko, ištikimiausio Gvido bičiulio, laiškas
(Vertė Alvidas Dudonis SJ, jėzuitų naujokas, vertimą redagavo kun. Kazimieras Ambrasas SJ)
Sveiki visi!
Nuoširdžiai dėkojuuž jūsų maldas. Šį vakarą 9 valandą 5 minutės Gvidas taikiai paliko šį pasaulį. Mums pavalgius, Laima lietuviškai perskaitė mirštančiųjų maldas. O po penkių minučių jutau, kad ir toliau skaitysiu šias maldas.. Tiesiog dėl tam tikrų priežasčių jutau, kad, nežiūrint visų seselių bei gydytojų spėlionių, Gvidas šią naktį iškeliaus. Dešimt minučių po aštuonių pradėjau liturgines vakaro maldas, šv. Rožinį ir mirštančiojo maldas, ypač į šv. Juozapą, laimingų mirčių globėją. Apie tai galite rasti internete: http://2heartsnetwork.org/dying.htm. Per šv. Juozapo litaniją Laima, kuri prieš tai lietuviškai jungėsi prie mano angliškai kalbamo Rožinio, suspaudusi mano ranką, garsiai ir verksmingai prabilo: "Vincentai! Gvidas!" Per maldas laikiau Gvido kairę ranką, o jo mama - dešinę. Tą akimirką išgirdęs Laimos balsą, pažvelgiau į Gvidą. Gvidas liovėsi kvėpavęs. Staigiai nubėgęs pašaukiau sesutę, kuri, patikrinusi Gvido pulsą, po minutės kitos pasakė, kad Gvidas jau iškeliavo. Jis, iš tiesų, mus paliko ir grįžo namo.
Apie dešimtą valandą vakaro penki jėzuitai tėvai su dviem moterimis susirinko pasimelsti už ką tik iškeliavusįjį. Tie jėzuitai tėvai - Brainas Paulsonas (Brian Paulson), Markas Andrius (Mark Andrews), Džekas Kilgalenas (Jack Kilgallen), Bobas Aroho (Bob Araujo) ir Džeimsas Marfis (James Murphy). Tos dvi moterys - Greis Reinys (Grasilda Reinytė-Petkienė), vietos lietuvė, nuolatos pagelbėdavusi Laimai ir Gvidui nuo 2011 08 ir medicinos sesuo Anita Batler (Anita Butler), kuri irgi nuolat pagelbėdavo Gvidui, nežiūrint to, kad ji jau pensininkė. Maldos pabaigoje jau neabejojau Gvidą esant prisijungusį prie dangiškosios puotos, nes ką tik suvokiau kelis Gvido ką tik duotus ženklus. Paskutiniosiomis dienomis, kai bandydavau giedoti: "Jesus remember me" (Jėzau, prisimink man), ir "Salve Regina" (Sveika, Karaliene) po vakarinių maldų ar Divine Mercy (Dieviškojo gailestingumo), bet aš taip nesugebėjau padaryti to vienas. Žinoma, tėvai padėjo giedoti šias dvi giesmes po maldų. Pagaliau Gvidas išsivadavo iš skausmų, žaizdų, savo skausmų iškankinto kūno. Dabar jis jau tenai.
Nuo mano paskutinio elektroninio laiško iki paskutinės minutės Gvidas taip ir išliko komos būsenoje. Komos metu jis visada atrodė ramus, be aimanų, tik gulėjo. Per visą šį laiką laukdavom, kada jis iškeliaus. O šiandien, tiek Laima, tiek aš pasidalijome ir budėjome tą neribotą laikotarpį prie Gvido, - stengėmės kuo geriausiai juo pasirūpinti. Netgi mintyse pasvarstydavome apie visas galimybes, kaip geriau padėti jam iškeliauti. Laima irgi man padėdavo. Ji bandydavo išeiti bent trumpam daugel kartų. Tačiau, aš neabejojau, kad tą paskutinę valandą Gvidas nori, jog šalia būtų jo mama ir aš. Šią popietę, nežiūrint, kokios bebūtų tos aplinkybės, buvau įsitikinęs, kad kai tik Dievas Gvidą pasišauks, tada jis iškeliaus.
O dabar, be abejonės, jaučiu, kaip Gvidas regi Dievo veidą akis į akį šiuo metu, bet vis viena prašome toliau prisiminti jį maldose.
Per paskutiniuosius keturis mėnesius esu be galo dėkingas už visas maldas už Gvidą. Dievas už tai jums dosniai teatlygins.
Jus visus prisimenąs maldoje Vincentas (Vincent) Čikaga
***
ATLIKTA!
2012 m. balandžio 21 d. rytą (Lietuvos laiku) Čikagoje į amžinuosius Tėvo namus iškeliavo jėzuitas Gvidas Vainorius, kurio dvasinis brandumas pranoko jo jauną amžių. Vos 30 metų sulaukęs jaunuolis buvo gilios maldos vyras, ištvermingos dvasios ir kilnios širdies žmogus. Gegužės 1 d. urną su jo žemiškaisiais palaikais priglaudė Petrašiūnų kapinių smėlis, o siela, tikime, jau 10 dienų ilsisi Kristaus glėbyje.
Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje su Gvidu buvo atsisveikinta šeštadienį ir sekmadienį, o nuo sekmadienio vakaro šv. Mišių jo palaikai ir džiaugsmu trykštantis Gvido veidas nuotraukoje buvo Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje. Ir nejučiomis iš dažno akių išriedėdavo ašara... jaunystė ir mirtis... tokie tarpusavyje nederantys dalykai. Sunku suprasti tokią Dievo valią, tačiau Gvidas savo gyvenimu ir iškeliavimu amžinybėn moko mus priimti ją, susitaikyti ir džiaugtis... pro ašaras.
Iškilmingas šv. Mišias pirmadienio vakarą aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, homiliją pasakė Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Lietuvos-Latvijos Jėzaus draugijos provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ ir dar 13 kunigų. Iš Romos atvyko Gvido kurso draugas diakonas Jacek Olczyk. JE Jonas Boruta homilijoje prisiminė išskirtinį Gvido bruožą – šelmišką, slėpiningą šypseną, sklindančią ne iš paviršiaus, bet iš pačios širdies gelmės. Iš ten, kur gimsta malda, kur „monologas virsta nuoširdžiu, giliu dialogu su Viešpačiu Jėzumi.“ Šiandien, kai malda net kai kuriems kunigams yra pasidariusi antraeilės svarbos dalyku, kai net ketvirtokai per Gavėnią negali apsieiti be diskotekų, o penkiolikmetės „po išvalymo“ ligoninėje per Velykas ilgisi ne namų, bet siautulingų šokių, Gvido maldos troškulys gali mums parodyti teisingą gyvenimo kryptį. Tai lyg iššūkis kiekvienam krikščioniui: „Jis galėjo. O aš ar galiu?“ Gal mums tai taps vidinio atsinaujinimo versme, kaip kadaise Ignacui Lojolai, kuris skaitydamas šventųjų gyvenimus svarstė: „Šv. Dominykas šitai padarė, tai ir aš turiu atlikti; šv. Pranciškus šitai nuveikė, tai ir aš turiu padaryti“ (A: 7).
Dievas kiekvienam mūsų yra numatęs misiją žemėje. Gvidui, ko gero, teko viena sunkesniųjų – „papildyti ko dar trūksta Kristaus kančioms dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia“. Tame silpnume pasireiškė Dievo galybė. Ne, Gvidas nepasidavė be kovos. „Aš tikrai užsispyręs,“ – sakė jis t. Ed Schmidt SJ (ilgamečiam Lietuvos bičiuliui, buvusiam Company redaktoriui ir Detroito SJ provincijolui. Šalia buvo tie, kas tikėjo, kad jaunas vyras, toks reikalingas Jėzaus draugijai, pasveiks: budėjo mama Laima, brolis Dovydas, draugai ir daugybė kitų. Ir siuntė savo maldas tam, kuris galėjo padaryti stebuklą, kuris galėjo jį išvaduoti iš ligos gniaužtų. Tačiau Gvidui buvo lemta nueiti visą kelią iki Golgotos viršūnės. Jis ištvėrė, tai stiprėdamas, tai vėl atkrisdamas.
Laidotuvių šv. Mišioms vadovavo ir homiliją sakė Lietuvos-Latvijos Jėzaus draugijos provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ. „Kodėl?“ – šis liūdnas, nerimastingas klausimas išsprūsta dažnam, kai susiduriame su netektimi, ypač tokio jauno žmogaus kaip Gvidas. Tačiau liūdesį dildo prisiminimai: Gvidas buvo mylimas ir mokėjo mylėti, net ligos patale buvo jautrus kitų poreikiams, aukojo už juos savo kentėjimus. Vidinės jo stiprybės versme buvo malda ir Eucharistija. Čikagos jėzuitai pasirūpino, kad jo palatoje kasdien būtų aukojamos šv. Mišios. Gvidas, kiek leido jo jėgos, jose dalyvaudavo visa savo esybe, ir tai buvo liudijimas iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.
Laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno Jėzuitų namų vyresnysis ir KJG direktorius t. Aldonas Gudaitis SJ. Nuoširdžia malda ir trumpu pamokslėliu nuskaidrino susirinkusiųjų mintis, papasakojęs, kaip Gvidas per trisdešimties dienų ignaciškas rekolekcijas džiaugėsi Dievo meile, atrasta kūrinijoje, Druskininkų pušynuose: „Jis ir dabar, jei būtų čia, gyvai matomas, sakytų – „Džiaukitės, pažiūrėkite, kaip gražiai sprogsta medžiai.“
Prie kapo ir gedulingų pietų metu išgirdome eilę liudijimų, šiltų, giedrų prisiminimų apie bendrystę su Gvidu. Jo vaikystės draugas Mindaugas, mokęsis kartu su Gvidu iki 6-osios klasės, prisiminė jį kaip ryžtingą, tikslo siekiantį žmogų: net darželyje jis jau mokėjo taikingai lyderiauti, o šeštoje klasėje išėjo į kitą mokyklą, kad galėtų mokytis anglų kalbos. Rietavo katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius, matydamas Gvido gabumus, paprašė savo bičiulio t. Gintaro SJ, kad priimtų jį į Kauno jėzuitų gimnaziją. Auklėtoja Marija Baltuškaitė, klasės draugės Rūta ir Nerija su švelniu ir giedru grauduliu liudijo apie jo švelnumą ir sykiu charakterio tvirtumą: Gvidui buvo patikėta sėdėti viename suole su didžiausiu klasės išdykėliu ir nukęsti jo išdaigas, nes tik jis galbūt galėjo savo pavyzdžiu jį perkeisti [gal suoladraugis po kelerių metų pats tai paliudys Gvido beatifikacijos byloje?]; merginos „įkalbinėjo“ jį neiti į kunigus ne todėl, kad būtų tikėjęsi jį suvilioti, bet tik jo gailėdamosi – „nes kunigo pašaukimas toks sunkus“. Baigęs gimnaziją, įstojo į naujokyną Šiauliuose. Iš ten atvykusi grupelė šiauliečių prisiminė nuoširdžius pašnekesius apie Martiną Buberį, tikėjimą ir gyvenimą, Velyknakčių liturgijas: Gvidas spinduliavo troškimu liudyti ir skleisti Dievo slėpinį. T. Vytautas Sadauskas SJ, mokytoja Alina Gutauskienė prisipažino, jog patys turėjo ko pasimokyti iš Gvido: jo dėka Lietuvą pasiekė TEC rekolekcijos, jis buvo vienas pirmųjų TEC vedėjų. Kurso draugas Jacekas patvirtino apie Gvido ištikimybę maldai: jie susibičiuliavo, gilindamiesi į Šv. Raštą; „žvelgdamas į tokią trumputę Velykinę žvakę (niekur tiek sudegusios neteko matyti), viltingai pagalvojau, kad tai – Gvido gyvenimo simbolis: trumpas, bet uoliai nešęs šviesą kitiems.“ T. Ed SJ sakė, kad „Jėzaus draugija tapo daug artimesnė Viešpačiui, nes joje buvo Gvidas.“ Tą liudijo ir kiti kalbėjusieji: „Tapau geresniu žmogumi“... „Net mano žmona Nijolė geresnė pasidarė“.
Pabaigai norėtųsi pacituoti Kahlil Gibran Gėlės giesmę:
„Aš – įsimylėjėlio dovana, aš – vestuvių vainikas,
Aš – laimės akimirksnio prisiminimas,
Aš – paskutinioji gyvųjų dovana mirusiesiems,
Aš – iš dalies džiaugsmas, iš dalies liūdesys.
Tačiau aš žvelgiu tik į aukštybes, kad regėčiau šviesą,
Ir niekada nenudelbiu akių, kad pamatyčiau savo šešėlį.
Tai išmintis, kurios turi išmokti žmogus.“
Šios išminties mus moko ir Gvidas. Dažniau pakelkime akis į dangų, pasidžiaukime besprogstančiais kaštonų pumpurais. Gyvenkime Tam, kuris dėl mūsų numirė ir prisikėlė, o savo maldose prisiminkime jaunuolį šelmiška šypsena. Jo mama Laima prie kapo sakė, kad Gvidas jautė žmonių meilę iš jų maldų, o prieš mirtį prašė, kad ir toliau lydėtume jį malda. Tačiau nepamirškime, kad jau galime kreiptis užtarimo bei dvasinės pagalbos į jį (ypač pradėję Dvasines pratybas). Bendrystė maldoje – geriausias paminklas Gvidui.
Jūratė Bieliauskaitė
