Visai neseniai iš vieno žmogaus, kurį labai gerbiu, išgirdau mintį, kuri mane labai palietė: „Juk Genijus yra tas, kuris vikšre įžvelgia drugelį, kiaušinyje - erelį, egoistiniame žmoguje - šventąjį.“ Dabar suprantu, kad būtent su tokiais žmonėmis aš  keliavau iš Šiluvos į Kryžių Kalną. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mane taip palietė visas projektas ir buvo nesunku atpažinti kituose Šventosios Dvasios veikimą.

Esu dėkinga Dievui už visą Magis patirtį ir kad mano nuoširdus troškimas sutikti Dievą kaip gailestingą Tėvą ir ištikimiausią draugą įvyko. Bet iki to visiško pasitikėjimo ir atsidavimo Dievo valiai aš turėjau ilgą ir šiek tiek mane išvarginusią dvasinę kelionę. Per tas penkias dienas Dievas prisilietė prie daugelio mano  skaudžiausių gyvenimo patirčių, į kurias aš dabar žiūriu visai kitaip - be gėdos jausmo ar savęs gailėjimosi. O tai man yra didžiausia malonė, kokia Dievas galėjo mane apdovanoti. Norint pasidalinti su kitu savo silpnybėmis ar skaudžiausiomis patirtimis kartais reikia tiek drąsos, jog atrodo kad tai neįveikiama užduotis.  Tačiau Magis eksperimente viskas yra įmanoma.

Labai daug smulkių akmenėlių nešiojausi savo širdyje, kurie bėgant laikui svėrė vis daugiau ir daugiau. Kai nusprendžiau dalyvauti šiame projekte, tikėjausi, kad tai bus puiki galimybė pamiršti viską, kas mane slegia. Norėjau pabėgti iš realybės ir 5 dienom susikurti naują, neegzistuojantį pasaulį, kuriame aš būčiau visai kitokia. Tačiau per pirmą pasidalinimą supratau, kad viso to tikrai nebus. Ne veltui, pristatant šį projektą, buvo parašyta, kad Magis - tai kelionė į save,  iš naujo peržvelgiant  santykį su Dievu ir šalia esančiais žmonėmis. Tačiau naiviai tikėjausi, kad man tokios kelionės pavyks išvengti. Taigi tada prasidėjo didžiulė vidinė kova. Pirmą pasitikėjimo piligrimystės dieną, sukaupusi visas jėgas, aš stengiausi atmesti viską: kai žygiuodami visi kartu meldėsi, aš  mintyse dainuodavau mėgstamas dainas, svarstydavau, ką tuo metu galėtų veikti man svarbūs žmonės ir galvojau, kad net Marijos radijas, išsiruošęs į turą po Lietuvą pėsčiomis, tiek nesimelstų. Tačiau vakarop aš jaučiausi pavargusi, nelaiminga.  Tai buvo daugiau nei fizinis nuovargis. Aš mačiau kartu keliavusių piligrimų švytinčius veidus ir nuoširdžias šypsenas. Tai mane dar labiau liūdino. Laimei, Dievas niekada nepalieka žmogaus vienatvėje. Nepaliko ir manęs. Per šv. Mišias pajutau troškimą  surizikuoti ir priimti šį iššūkį garbingai.  O Dievas tik to ir laukė. Viskas, kas įvyko vėliau, tai buvo Dievo vedimas į mano Magis lūžį, kuris įvykęs paskutinėmis eksperimento dienomis, vyksta ir toliau.

Kitas dalykas, kurį aš laikau mažu stebuklu, tai yra bendrystė, kuri jautėsi visos piligrimystės metu. Būtent kartu keliaujantys piligrimai ir kelyje sutikti žmonės padėjo artėti link Dievo. Tikrai nesitikėjau, kad aš taip prisirišiu prie kartu keliavusių žmonių. Atrodo, jog kartu buvome ne 5, o 25 dienas ir įveikėme ne 100, o 500 km. Dar ilgai nepamiršiu to nuostabaus jausmo, kai artėjome prie Kryžių Kalno. Eidama paskutinius kilometrus tiesiog jutau ore tvyrančią mūsų visų vienybę, pasitikėjimą vienas kitu, begalinį džiaugsmą, kad Kryžių Kalnas jau visai šalia, o bendra malda niekada neatrodė tokia stipri kaip tą dieną. Mes įveikėme visas pasitaikiusias kliūtis tik todėl, kad kelionės metu buvome ramstis vienas kitam ir mus vienijo nuoširdi bendra malda.

Džiugu prisiminti, jog visos piligrimystės metu nieko netrūko, o juk į žygį išsiruošėme be nieko - tik pasitikėdami Dievu. Buvome pripildyti sutiktų nepažįstamų žmonių gerumo tam, kad grįžę į kasdienybę skleistume gėrį toliau. Gera, kad eksperimento metu išmokau nuoširdžiai pasitikėti Dievu. Kad ir kaip vargino pūslėmis nutrintos kojos, vis sunkėjanti kuprinė, kartais pernelyg greitai besikeičianti vidinė būsena, aš giliai širdyje jaučiau, kad visi sunkumai reikalingi tam, kad mano gyvenimo ašimi taptų Dievas, o ne aš pati.