Šviesa tamsoje

2011 01 09

Tave padarysiu sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsiojoje sėdintiems suimtiesiems paleisti. /Iz 42, 7/

Įvairiomis formomis pasireiškianti tamsa šiandien kviečia mus nešti šviesą į pasaulį. Nešame šviesą tuomet, kai parodome gerumą tiems, kurie jo laukia. Savo gyvenime pastebėjau įdomų dėsnį. Kai mes sėjame gerumą kitų gyvenimuose, mes rengiame sau kažką nuostabaus ateityje. Juk nežinome, ko mums reikės susidūrus su problemomis. Kai rūpinamės kitais, kai padedame kitiems jų svajonėse, kuriame savo ateitį. Turime sėti gerumą tam, kad ir mes imtume gausų jo derlių savo gyvenime.

Prisiminkime Šventajame Rašte aprašytą Jobą, kuris prarado viską. Prarado turtą, šeimą, sveikatą, ramybę. Jo vietoje mes tikriausiai būtume sėdėję ir verkšlenę: „Dieve, kodėl mane baudi? Kodėl būtent man taip nutiko? Juk buvau geras žmogus. Meldžiausi kasdien, aukojau daug, savanoriškai tarnavau.“ Ką Jobas darė? Jis meldėsi už savo draugus. Jam pačiam tuomet labai labai reikėjo maldos. Jis galėjo sakyti: „Dieve man reikia tavo pagalbos labiau negu kitiems.“ Tačiau jis nesusikoncentravo į savo problemą. Jis meldėsi ne už save bet už kitus. Dangiškasis Tėvas negali likti abejingas žmogui, kuris, būdamas silpnas ir paliegęs, iš visų jėgų tarnauja kitiems. Dangiškojo Tėvo širdį tokia elgsena ypatingai paliečia. Kai sėjame sėklą kitų gyvenimuose, jis sprendžia mūsų problemas.

Kai kurie klausiate: „Kodėl nematau, kad Dievas darbuotųsi mano gyvenime. Kodėl nejaučiu jo palaimos ir malonės?“ Mano klausimas jums: „Ar sėjate gerumą kitų gyvenimuose? Ar darote ką nors gera kitiems be atlygio?“ Negalime rūpintis tik savo poreikiais ir gyventi laimingą ir visavertį gyvenimą. Taip lengva susikoncentruoti į save, kai mums sunku. Pažįstu žmonių, kurie ėjo per sunkius išbandymus gyvenime, kurie patyrė daug smūgių, netekčių. Dalis jų neišsivadavo iš tų nuoskaudų net ir po dešimties metų. Jie ir toliau kalbėjo apie tai, kas juos įžeidė ar įskaudino. Jie dažnai apie tai mąsto. Jie neturi džiaugsmo. Jie įsišakniję tame varge.

Viena moteris pasakojo, kai ji būdama 25 metų išgyveno skyrybas su savo vyru. Ji niekada nemanė, kad jos gyvenimas gali taip anksti sugriūti. Ji buvo prislėgta. Ji sėdėdavo valandas savo kambaryje negalėdama nieko veikti. Ji buvo nuliūdusį, praradusi drąsą ir viltį. Ji mąstė, kad jau niekada jos gyvenimas nepagerės. Ji pajuto, kad jos psichinė būsena pablogėjo, sveikata pradėjo prastėti. Kiti šeimos nariai dažnai ją aplankydavo ir drąsindavo, pralinksmindavo. Bet tai tęsėsi kelis mėnesius. Ji turėjo keltis ir vėl kovoti. Ji suprato, kad toks gyvenimo nuolatiniame apgailestavime nieko gero neduoda. Ji sakė: „Gana. Nebenoriu gyventi tokio gyvenimo. Kelsiuos ir eisiu pirmyn.“ Vieną dieną ji atsikėlė, nusikratė pralaimėtojo mąstyseną, nusikratė liūdesį ir baimes. Ji pradėjo auginti gerumo sėklas. Netrukus ji pradėjo rengti vakarinius susitikimus tiems, kurie turėjo sunkumų santuokoje. Kelis kartus per savaitę ji jiems kalbėdavo, suteikdama vilties, kviesdama kovoti, drąsindama juos išlaikyti santuokas. Ji sėjo gerumo sėklas kituose, nors jai pačiai labai reikėjo padrąsinimo ir vilties tomis dienomis. Ji ne tik išsivadavo iš ją varginusios depresijos, bet ir surado kitą puikų vyrą, kuris tapo jos sutuoktiniu. Jie džiaugiasi savo santuoka jau daugiau nei trisdešimt metų. Ji laiminga, nes jis padėjo kitiems tapti laimingais. Savo tamsiausią akimirką ji ėjo pas varstančiuosius ir nešė jiems šviesą.

Nesėdėkime užsidarę savo problemose. Klauskime: „Kam reikalinga mano pagalba? Ką galėčiau aplankyti ir padrąsinti? Esu vienišas, bet nesėdėsiu vienas ir eisiu aplankysiu senelių namus... Aš depresijoje, bet nesėdėsiu ir eisiu aplankysiu vargstančius žmones... Jaučiuosi įžeistas ir nuviltas, bet eisiu iškepsiu pyragą ir nunešiu kaimynui... Kelsiuosi, eisiu ir laiminsiu ką nors šiandien.“ Turime kartais labai agresyviai kovoti su depresija, nusivylimu, vienišumu. Blogį, įžeidimus ir problemas galime nugalėti darydami gera. Tai pasieksime tik laimindami kitus. Šventasis Raštas primena: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, – gyvensi krašte ir būsi saugus. /Ps 37/“ Tikėjimas svarbu. Bet jo nepakanka. Reikia daryti gera.

Kai sunku, kartokime: „Mano vaikas ir vėl buvo nedrausmingas mokykloje. Bet aš ir toliau patarnausiu vaikų sielovadoje... Mano paauglys sūnus nebendrauja su manimi. Aš ir toliau vesiu jaunimo lyderių kursus ir padėsiu jiems augti... Mano finansinė padėtis pablogėjo. Bet aš ir toliau duosiu labdarai dešimtinę. Dalinsiu gyvenimą kitiems.“ Dievas tikrai pasirūpins, kad mūsų dovanos sugrįžtų šimteriopai. Būkime gerumo dalintojai, o ne ėmėjais. Kai sunku, neužsidarykime, mąstykime apie kitus, dalinkime gerumą. Jei norime gauti palaimą, dalinkime palaimą. Eikime, dalinkimės turtu, neškime šviesą kitiems. Padrąsinkime, pradžiuginkime kitus. Jei taip gyvensime, mes ne tik gausime tai, ko mums reikia, bet Dievas kovos mūsų gyvenimo kovas ir ves mus ten, kur niekada net nesvajojome būti.

Rytis Gurkšnys SJ