Mums dovanota galia

2011 01 16

Tave padarysiu šviesa pagonims, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų. /Iz 49, 6/

Pranašas Izaijas mums primena, kad kiekvienas esame apdovanoti visu tuo, ko mums reikia laimingam gyvenimui. Be to, Dievo malonė ir palaima neapsiriboja vien tik mūsų asmenine gerove, sėkme ir klestėjimu. Mūsų laimėjimai, pasiekimai, pergalės prieš piktojo statomas kliūtis rodo Dievo garbė, šlovę, galią ir meilę pasauliui. Mūsų gyvenimo džiaugsmas, ramybė, tikėjimas, drąsa ir išmintis šviečia tiems, kurie dar nepatyrė Dievo begalinio gerumo ir neribotos vilties kiekvieno žmogaus gyvenime. Šv. Rašto pirmasis skaitinys šiandien mums primena, kad nešiojamės Viešpaties dvasią, gyvybę teikiančią, atkuriančią ir palaikančią dvasią. Prieš ateidami į šį pasaulį gauname šią dvasią, kuri galingai veikia kiekvieną akimirką ir keičia mūsų net ir pačią sunkiausią situaciją. Be to, mūsų krikštas ir šventasis patepimas įpareigoja mus gyventi pagal šią dvasią, kad visi matytų kaip stebuklingai ji veikia kiekviename mūsų žingsnyje, mintyje, žodyje.

Turime nuolat tikėti, kad šios dvasios veikiamas mūsų gyvenimas keičiasi, kad atsiveria naujos galimybės, kad mūsų skolos mažėja, kad mūsų konfliktai sprendžiasi, kad mūsų sveikata gerėja, kad sutinkame vis daugiau gerų žmonių, kad palaipsniui išsilaisviname iš priklausomybių. Visa tai vyksta dabar, nes ta dvasia tikrai mus gaivina, viską atkuria, atnaujina ir keičia. Ši dvasia nuolat meta iššūkį mūsų sustingusiam mąstymui, drąsina mus tikėti galingu Dievo veikimu. Ši dvasia pritraukia žmones su panašiu mąstymu, nusiteikimu, siekiais ir tikėjimu. Ši dvasia galingai veikia kiekvieną akimirką.

Viename moksliniame straipsnyje skaičiau pasakojimą apie mažas žuveles, kurios gyvena Raudonojoje jūroje. Pagal savo išvaizdą jos beveik niekuo nesiskiria nuo kitų žuvų. Tačiau jos yra ypatingos tuo, kad jų neėda toje jūroje plaukiojantys ir medžiojantys rykliai, nes jos turi neįprastą apsaugos sistemą. Jausdamos, kad artėja pavojus, jos išskiria labai nuodingą ir stiprų skystį, kuris kelioms sekundėms paralyžiuoja ryklio nasrus. Nuotraukoje buvo vaizduojama ta žuvis ramiai plaukiojanti tarp plačių ryklio nasrų. Rykliui reikėjo tik sukąsti dantis ir pietūs butų buvę jo skrandyje. Tačiau jam nepavyko to padaryti ir žuvis sau ramiai nuplaukė toliau. Dievas sukūrė šią mažą žuvį tokią, kad ji gali lengvai apsisaugoti nuo daugelio didžiulių plėšrūnų. Kaip ta žuvelė jaučiasi būdama tarp ryklio nasrų? Tikriausiai ji neišsigąsta, jos kraujospūdis nepakyla, ji tikrai neskambina policijai, ji nepuola į neviltį, bet tiki, kad ji vis tiek išgyvens. Ji žino, kad ji turi šią galią, kad nieko bloga jai negali atsitikti, kad ji yra ypatinga, ir kad nėra tokia pati kaip daugelis kitų žuvų.

Mes esame daug vertingesni už tą mažą žuvelę. Dievo akyse esame daug vertingesni už visą jo sukurtąją visatą. Šventasis Raštas nuolat kartoja, kad turime ypatingą dievišką galią, kuri padeda mums kovoti su gyvenimo sunkumais. Mes esame mylimiausi Dievo kūriniai, kuriems jis įkvėpė savo dvasią, savo gyvenimą, apdovanojo savo garbe ir orumu, apsupa mus savo malone kaip skydu, ir globoja mus taip, kad priešai nuo mūsų bėga. Jei mus apninka mintys, kad mes nieko nepasieksime darbe, nieko gero nenuveiksime gyvenime, nepakilsime iš skurdo, turime prisiminti ir tikėti: „Esu Dievo vaikas, esu nugalėtojas, nes turiu jo dvasią, kuri gydo, gaivina, ramina, ir drąsina.“ Turime tą pačią Dievo galią, kuri lydėjo Jėzų sunkumuose, kančioje ir vedė jį į pergalingą prisikėlimą. Todėl, niekada nepasiduokime, nesustokime, nesusitaikykime su aplinkos pilkuma, su vargų, kančios ir nesėkmių tamsa, kreipkime savo mintis link Dievo, kuris visada su mumis.

Jei dėl etatų mažinimo jus atleido iš darbo, neturėtumėte prarasti drąsos ir tikėjimo. Neturėtumėte dėl to pulti į neviltį ir liūdesį, bet turite visada tikėti, kad esate Dievo patepti, palaiminti, ir apdovanoti visomis reikiamomis galiomis, kurios padės surasti geresnį darbą. Jei nutrūko ryšiai su jums brangiu ar mylimu žmogumi, turite tikėti, kad, kad jei vienos durys užsidaro, Dievas visada atveria naujas. Kai patiriu nesėkmes, įžeidimus, pažeminimą, kai patenku į labai sudėtingą ir sunkią padėtį, stengiuosi nenusiminti, neprarasti vilties, bet pasilikti linksmas ir toliau šlovinti Dievą už nuostabius darbus, kuriuos jis daro. Žinau, kad Dievas paima tai, ką žmonės panaudoja man pakenkti, ir paverčia į tai, kas padaro mane sėkmingu.

Vienas jaunas neturtingas studentas pasakojo apie tai, kaip jis padavė stipendijos prašymą universiteto administracijos atstovui. Studentas buvo labai talentingas ir darbštus. Tačiau tas atstovas nusprendė neskirti jam šios stipendijos. Tačiau studentas, būdamas labai giliai tikintis, maldoje ir toliau kreipėsi į Dievą dažnai kartodamas: „Dieve, tikiu, kad šis atsakymas nėra tavo atsakymas man. Ačiū, kad man siunti tuos žmones, kurie man palankiai nusiteikę. Žinau, kad turiu baigti kovoti tik tada, kai tu man pasakysi, kad jau baigta. Tikiu, kad tu ir toliau kovoji dėl mano svajonės.“ Po kelių savaičių jis gavo laišką iš to paties universiteto administracijos atstovo, kuris patvirtino, kad jam skirta stipendija. Be to, ji buvo dar didesnė, negu ta, kurios prašė studentas. Vėliau jam universiteto darbuotojas prisipažino, kad jis niekaip negalėjo ištrinti to studento iš savo atminties. Jis kasdien galvojo apie tą studentą, važiuodamas į darbą, vakarieniaudamas, ir net nubudęs vidurnaktį. Po tokio sąžinės graužimo, jis nusprendė paskirti stipendiją. Kadangi jau visos dalinės stipendijos buvo paskirstytos, todėl jis paskyrė jam pilną stipendiją, kurios buvo taupomos ypatingiems atvejams.

Dievas tikrai žino, kaip pakreipti kiekvieno žmogaus širdį. Jis žino, kur jį perkelti ir kaip patraukti nuo mūsų kelio. Jis veikia galingai, išmintingai ir su meile. Jis turi daug nuostabių galimybių paruošęs, net ir sunkiausią vargo ir kančios akimirką. Kai pažvelgiame į savo gyvenimo nueitą kelią, klausiame savęs: „Kaip aš galėjau išgyventi ir pakelti tiek daug sunkumų, skausmo ir kančios gyvenime? Kaip galėjau pakilti, kai liga atrodė mirtina, kai mylimo žmogaus netektis atrodė nepakeliama, kai buvau taip skaudžiai kito žmogaus įžeistas? Kaip galėjau vėl pakilti, kai neišlaikiau lemiamo egzamino, kai praradau mėgstamą darbą ar santaupas? Kas padėjo atrasti naujų jėgų, netikėto įkvėpimo ir begalinio džiaugsmo? Tai buvo Dievo dvasia, kuris padėjo pakilti tuomet, kai viskas atrodė beviltiška. Ši mūsų širdyje slypinti dieviška galia atvėrė naujas duris, kai atrodė, kad nebėra jokios išeities. Šiandien esame nugalėtojai, nes mus vedė ši gerumo, drąsos ir vilties dvasia. Tikiu, kad ta dvasia ir toliau mus ves į tas pergales, kurias Dievas yra kiekvienam iš mūsų parengęs.

Rytis Gurkšnys SJ