Rodykime savo palaimą

2010 01 23

Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant./Iz 8, 2/

Nenoriu slėpti savo džiaugsmo. Nenoriu slėpti Dievo duotų talentų. Nenoriu slėpti jo duotų turtų man ir mano bendruomenei. Nenoriu slėpti savo entuziazmo, savo vizijos, savo drąsos, savo svajonių. Noriu, kad visi pamatytų, kaip Dievas apdovanoja tą, kuris jo ieško, kuris jį priima, kuris jį nuolat šlovina. Kai rodome jo turtus ir jo darbus mūsų gyvenime, parodome jo garbę ir šlovę pasaulyje.

Kartais žmonės mane vadina besišypsančiu kunigu. Toks jau esu labai seniai ir nesistengiu to keisti. Tačiau kai kurie žmonės klausia: „Kodėl jis toks linksmas, toks keistas? Kodėl jis taip dažnai šypsosi? Juk normalūs žmonės nėra tokie?“ Jei kam nepatinka mano šypsena, žinokite, kad esu laimingas ir palaimintas. Esu ramus, klestintis, sėkmingas, stiprus. Nugaliu visas kliūtis savo kelyje. Turiu daug laimėjimų ir pasiekimų įvairiose gyvenimo srityse. Ir tikrai nesijaučiu dėl to kaltas, bet tuo gėriuosi ir džiaugiuosi.

Daugelis buvote duobėje. Gal išsivadavote iš priklausomybės. Papasakokite visiems, ką Dievas padarė jums. Gal kiti pavadins jus keistu, fanatiku, atsilikusiu. Kiti klaus, kas jums nutiko, kodėl taip keistai kalbate. Pasakykite: „Buvau paklydęs, dabar gyvenu tiesoje. Buvau miręs, dabar gyvenu. Buvau duobėje, bet Dievas mane išlaisvino. Esu linksmas ir laimingas, nes Dievas mane laimina.“ Kai kurie buvote depresijoje, pyktyje, neapykantoje, baimėje, nerime. Dabar turite daugiau džiaugsmo, drąsos ir su entuziazmu žvelgiate į ateitį. Parodykite pasauliui, ką Dievas jums davė.

Kartais man sako: „Palik savo svajones, savo džiaugsmą, savo viziją. Sugrįžk į realybę.“ Tokie žodžiai jau seniai manęs nebepaliečia. Jie pro vieną ausį įeina ir tuojau pat man pro kitą ausį išeina. Sakau: „Ką sakot? Negirdžiu. Nesuprantu...“ Neleiskime, kad tokių žmonių pyktis, liūdesys, nerimas ir depresija mus paliestų. Stenkimės, kad mes paliestume juos gerumu ir džiaugsmu. Padėkime jiems pakilti iš baimių, abejonių, nusivylimo. Neleiskime, kad piktas, pavydus, kritiškas, negatyvus, teisiantis, nesišypsantis žmogus mus temptų žemyn iki savo vargingo mąstymo lygio. Nesiginčykime su jais, patylėkime ir pasitraukime nuo jų. Pasilikime su tais, kurie, net ir didelių sunkumų prislėgti, išlieka tvirti, ramūs, linksmi ir toliau šlovina Dievą už jo gerumą jų gyvenime. Pasilikime su jais ir dėkokime Dievui už jo nuostabius darbus. Džiaukimės, švęskime Dievo palaimą ir gėrėkimės jo malone.

Kartais manęs klausia: „Ryti, ar blogai, jei turiu gražų namą, didelį sklypą? Ar savanaudiška vairuoti naują automobilį? Ar blogai laiminti vaikus ir palikti jiems didelį palikimą?“ Žinoma, kad Dievas gėrisi žmogaus laimėjimais ir turtais. Jei žmogus savo turtų nelaiko pagrindiniu dalyku gyvenime, jei jis dosniai dalijasi ir remia kitus, tai jį Dievas tikrai ir toliau laimina gausiomis dovanomis. Turime padidinti savo viziją. Juk Dievas turi viską, ko mums reikia. Jei Dievas mums duos gausių malonių, Dangus tikrai nesubankrutuos. Gėrėkimės jo palaima ir mąstykime apie jo malonių gausą kiekvieno žmogaus gyvenime. Kai šloviname jo gerumą, jis tikrai suteikia visa tai, ko trokšta mūsų širdis. Kai dėkojame už gausias Dievo dovanas, jis džiaugiasi savo vaikų gerove.

Vienas jaunas vadybininkas pasakojo, kad neseniai jam buvo pasiūlyta priimti žymiai aukštesnes pareigas įmonėje. Tai didelė prekybos įmonė. Tokio jauno žmogaus tose aukštose pareigose dar niekada nebuvo tos įmonės istorijoje. Jis klausė savęs: „Ar turėčiau priimti šias pareigas? Juk daug labiau patyrę kolegos negavo tokio paaukštinimo. Žinoma, visada siekiau paaukštinimo. Tačiau dabar jaučiuosi kaltas, kad paimu kito žmogaus paaukštinimą. Jau dabar mane apkalba. Kai kurie jau man pavydi. Praradau jau keletą draugų...“ Jei mums ateina tokios mintys, pamąstykime: „Iš kur gauname gerus dalykus? Kas mums dovanoja paaukštinimą, sveikatą, ramybę, turtus? Ar iš žmonių mes tai gauname ar per žmones mums suteikiamos tokios dovanos? Kas yra tikrasis visų mūsų gėrybių kūrėjas?“ Krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančiam vadybininkui toks klausimas buvo labai lengvas. Dievas tikrai dalina savo malones kaip jam patinka. Malonė neužsitarnaujama. Ji duodama ne už nuopelnus ar patirtį. Negalime numatyti ar apskaičiuoti, ką, kam ir kada Viešpats dovanos.

Kai kurie žmonės bus su mumis tuomet, kai mes būsime jų lygio. Jei pakilsime kurioje nors srityje, kai kurie pradės pavydėti ir paskui pasitrauks nuo mūsų. Bet jų vietą užims mūsų bendraminčiai. Reikia daug nuolankumo priimti Dievo dovanas ir nebijoti pavydžių žmonių. Reikia drąsiai kartoti: „Priimsiu šį paaukštinimą, net ir jei kiti pavydės man. Vairuosiu šį gražų automobilį, nors kiti ir kritikuos mane. Sieksiu savo svajonių, nors kiti mane vadins naivuoliu.“ Jei draugai mus kritikuoja, teisia ir pavydi, mums reikia kitų draugų. Mums reikia tikrų draugų. Tikri draugai švenčia kartu ir džiaugiasi mūsų pasiekimais. Tikri draugai yra laimingi, kai mums sekasi.

Mūsų tėvai ir seneliai kentė priespaudą, finansinius trūkumus, neteisingumą. Negalėjo visur keliauti, laisvai kalbėti, melstis bendruomenėje. Tačiau jie tikėjo laisve, tikėjosi geresnio gyvenimo, meldėsi, kovojo, priešinosi priespaudai ir neteisingumui. Jie dainavo ir svajojo apie laisvą gyvenimą ir naujas galimybes. Ir šiandien mes naudojamės jų tikėjimo, vilties ir drąsos vaisiais. Jie pasėjo gerumo sėklas, kurių derlių mes nuimame šiandien. Dievas laimina mus per tas kartas, kurios gyveno prieš mus. Esu laimingas savo kelyje, nes mano tėvai visą savo gyvenimą rėmė bažnyčią finansiškai ir savanoriška tarnyste. Gėrėdamiesi savo laimėjimais, pasiekimais ir turtais, mes pagerbiame ir savo tėvus, per kuriuos gauname visas Dievo dovanas. Aš esu laimingas, sėkmingas, kupinas džiaugsmo ir entuziazmo, nes Dievo palaima perduodama iš kartos į kartą.

Žmonės visada mums pavydės, kai matys, ką Dievas daro mūsų gyvenime. Neslėpkime savo turtų, savo laimėjimų, savo talentų, savo dovanų, savo šypsenos, savo džiaugsmo. Nėra jokių ribų, kur Dievas mus gali vesti. Jis nori, kad parodytume, ką gauname, kai jis mus laimina. Jis nori suteikti naujų laimėjimų, sveikatos, paaukštinimo ir atsinaujinimo. Parodykime, kad Dievas ir jo palaima yra mūsų gyvenimo centre. Tuomet jis mus ves į neįtikėtinas vietas.

Rytis Gurkšnys SJ