Išlaikykime drąsą

2011 03 13

'Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų' /Mt 4, 4/

Visi susiduriame su tam tikromis piktojo pagundomis, kurios bando iš mūsų atimti drąsą, pasitikėjimą ir tikėjimą Dievo žodžiu. Sielos priešas bando mus suklaidinti, nes jis žino, kad Dievo Žodyje slypi didžiulė galia. Nesvarbu, kiek pasiekimų mes gyvenime turėjome, kiek laimėjimų patyrėme, kokius turtus turime, kokias pareigas užimame. Anksčiau ar vėliau visi tam tikru laikotarpiu patiriame pagundas ir prarandame drąsą. Daug žmonių anksčiau buvo laimingi, linksmi, sėkmingi. O šiandien jie praradę džiaugsmą, drąsą ir entuziazmą. Jie pasilieka tokioje būsenoje ir negali priimti to, ką gero Dievas jiems yra paruošęs.

Prisiminkime izraelitus, kurie išėjo iš vergijos su dideliu entuziazmu ir viltimi pasiekti tai, ką Dievas jiems žadėjo. Tačiau toje kelionėje jie prarado drąsą, pradėjo priekaištauti ir skųstis, kaltinti Mozę. Jie pasidavė baimei, pametė savo didelį tikslą, kurio siekė. Jie neteko turėtos drąsos. Kartais ir mes sakome: „Nebeturiu drąsos, nes mane slegia šios problemos. Nebegaliu eiti toliau, nes sunki ekonominė situacija.“ Visa tai piktojo pagundos, su kuriomis susidūrė ir pats Jėzus. Prisiminkime, kad Dievas pasitinka mus ten, kur esame. Kai sutinkame baimes, kartokime: „Dieve, tu nuostabiai tvarkai mano gyvenimą. Tikiu, kad Šventoji Dvasia, drąsos dvasia mane veda. Vesk mane ten, kur turiu būti.“

Įdomu tai, kad izraelitai ne iš karto prarado drąsą. Jie pamažu neteko turėtos drąsos ir džiaugsmo. Anksčiau jų buvo kupini užsidegimo. Dabar jie pametė savo tikslą iš akių. Jie sakė: „Grįžkime į Egiptą. Mums nepavyks išeiti iš dykumos. Mes nepasieksime tikslo, Pažadėtosios žemės.“ Panašiai ir mūsų gyvenime bus daug kliūčių, daug pasipriešinimo. Pagerėjimas sveikatoje, santykiuose, darbe neateina taip greitai kaip tikėjomės. Piktoji dvasia bando atimti drąsą. Galvoje sukasi mintys: „Jau pavargau ir nebetikiu, kad mano vaikas pasveiks. Jau nebepakeliu daugiau įžeidimų. Nebegaliu jiems rodyti daugiau gerumo. Manau, kad per daug aukoju savo laiko ir savo pinigų bažnyčiai.“ Kaip tik tokiomis akimirkomis esame labai arti to, ko siekiame. Visiškai čia pat yra tas naujas lygmuo, į kurį Dievas nori mus pakylėti. Jis sako: „Nepasiduok. Nebijok. Atnaujink savo viziją. Prisimink, kas tau svarbiausia. Tu esi arti savo tikslo.“ Gal ir sunku. Gal nesipildo svajonė. Žinokime, kad esame arčiau tikslo, negu mums atrodo. Apaštalas sako: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! /Gal 6, 9/.“ Tikrai kiekvienas esame arti pergalės. Tai santykių pagerėjimas, tai išgydymas, tai išsilaisvinimas iš priklausomybės, tai mūsų lauktas žmogus, svajonės išsipildymas. Dievas viską nuostabiai tvarko. Jis darbuojasi paslaptingai. Jis visada su mumis.

Neseniai girdėjau pasakojimą apie nedidelį meškos vaiką, kuris nerūpestingai žaidė miške. Jis labai laimingas ir patenkintas savo žaidimu. Jis visiškai nepastebėjo prie jo besiartinančio didžiulio liūto. Kai jis pastebėjo liūtą šalia savęs, sustingo vietoje. Mažasis meškiukas apimtas baimės negalėjo net pajudėti iš vietos. Liūtas rengėsi šokti ir pulti mažylį. Tačiau tą akimirką liūtas sustojo, paskui pradėjo trauktis atgal, apsisuko ir nusėlino tolyn. Tai matydamas mažylis mąstė: „Esu stiprus ir galingas, kad net liūtas manęs išsigando ir pabėgo.“ Jis visiškai nepastebėjo, kad už jo buvo jo mama tą akimirką, kai liūtas rengėsi puolimui. Mažas ir silpnas meškiukas buvo stiprus ir galingas, nes jo didžiulė mama jį saugojo nuo negailestingo priešo puolimo. Niekada gyvenime neturime sustoti, prarasti drąsą, pasiduoti. Jei Dievas su mumis, kokia gi gyvenimo problema gali mus nugalėti?

Piktoji dvasia mus gundo, siūlydama pasiekti gyvenimo tikslus savo jėgomis. Jėzus mums primena, kad viską gauname iš Dievo. Turime jam tarnauti, jį garbinti, iš jo tikėtis pagalbos, kelti širdis ir mintis į jį. Gauname tai, į ką nukreiptos mūsų mintys, mūsų tikėjimas. Kartais sakome: „Jau pavargau. Neverta taip stengtis. Nematau prasmės. Nebegaliu daugiau laukti.“ Piktasis mums rodo mūsų sunkumus, mūsų nesėkmes, mūsų klaidas. Jis mums uždeda sunkias naštas ir jas dar labiau apsunkina mūsų nusiteikimas. Jis bando nukreipti mūsų dėmesį nuo Dievo. Turime padidinti savo viziją ir atsiverti toms pergalėms, kurios yra mums parengtos. Nusikratykime tos piktojo naštos. Priimkime Jėzaus naštą, kuri yra lengva. Jo „našta“ tai džiaugsmas, palaima, ramybė, viltis, drąsa. Priimkime visa tai.

Vienas mano draugas kitoje šalyje pradėjo gana sėkmingą verslą prieš penkiolika metų. Jis pradėjo su 300 Litų. Neturėjo nei turtingų giminių, nei sėkmingų pažįstamų žmonių, nei jokių kitų paramos šaltinių. Jis turėjo gerą idėją. Nuėjęs į banką, paprašė verslui paskolos ir buvo atstumtas. Jie sakė, kad tokia idėja nebus sėkmingai įgyvendinta. Paskui ėjo į kitus bankus ir buvo atstumtas. 31 bankas atsisakė jam padėti. Šimtai banko ekspertų netikėjo, kad ši idėja bus įgyvendinta. Jis galėjo užgesinti šią svajonę. Bet jei Dievas duoda svajonę, ji negali neišsipildyti. Jei Dievas dovanoja svajonę, nesvarbu, kad mus atstumia 300 kartų. Nesvarbu kokios milžiniškos kliūtys mūsų kelyje, mes esame stipresni už visus tuos milžinus kelyje. Mes esame Kūrėjo aprūpinti visais reikiamais sugebėjimais, kurių reikia jo duotos svajonės išsipildymui. Žvelkime ne į tai, ko mums trūksta. Žvelkime į tai, ką mes turime. Mes esame apsiginklavę tuo, ko mums reikia kovojant su sunkumais. Šiandien šis mano draugas vadovauja didžiulei tarptautinei kompanijai, kuri toliau sėkmingai auga. Su Dievu galime visus milžinus nugalėti. Mokykimės atsispirti piktojo pagundoms prarasti drąsą.

„Ašaros gali lūkuriuoti per naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ /Ps 30, 6/. Gal dabar sunku ir tamsu. Tačiau Dievo Žodis mums nuolat kartoja, kad gyvenimo rytas arti. Tikrai pagerės santykiai, verslas, sveikata. Dievas visada lieka ištikimas savo pažadams. Gal tamsu šiandien. Bet šviesa ir džiaugsmas arti. Kuo drąsiau žvelgiame į ateitį, tuo greičiau ji artėja prie mūsų.

Daugelis šiandien jau susitaikė su vidutinišku gyvenimu, su ligomis, su konfliktais, su problemomis, su išnaudojimu ir neteisingumu. Gal praradome drąsą. Gal anksčiau svajojome apie laimingą šeimą ir dabar jau atsisakėme šios svajonės. Gal praradome tikėjimą, kad pasveiksime iš ligos. Gal nebematome galimybės susimokėti skolas. Gal sakome: „Taip visada buvo. Ir nieko aš čia nebepakeisiu.“ Tai pagunda, kuri sulaiko mus nuo to, ką Dievas yra mums parengęs. Jis mums sako: „Nebijok. Pakelk akis. Pažvelk į mane. Tikėk, kad tikrai gali būti ten, kur svajoji. Tikėk, kad gali pasiekti tai, ko labiausiai reikia tau, tavo šeimai, tavo verslui....“ Nesvarbu, kad jau seniai vargstame su problema. Jei leisime Dievui veikti, jis tikrai ves mus į išgydymą, į paaukštinimą, į džiaugsmą. Jis tikrai suteiks tai, ko trokšta mūsų širdis. Jei tikėsime „žodžiu, išeinančiu iš jo lūpų,“ jis ves mus ir duos mums tai, ką jis yra kiekvienam iš mūsų parengęs.

Rytis Gurkšnys SJ