Tikri pažadai

2011 04 10

Įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte, ir parvesiu jus į jūsąją šalį. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau, ir aš tai įvykdysiu, – Viešpaties žodis!“ /Ez 37, 13-14/

Šį penktąjį gavėnios sekmadienį Šv. Raštas mums kartoja, kad Dievas laikosi savo pažadų. Jis žada mums parodyti savo galią. Jis dovanoja mums dvasią, kuri teikia gyvybę. Jis keičia mūsų gyvenimus, stiprina sveikatą, atnaujina santykius, siunčia mums reikiamus žmones. Jis išlaisvina mus iš priklausomybių, parodo mums naujas veiklos galimybes, teikia džiaugsmą ir ramybę. Jis daro stebuklus, nes jis nori parodyti, kad jis yra Viešpats. Šios dienos skaitiniai kviečia mus prisiminti, kokie yra Dievo pažadai mums asmeniškai. Ką jis nori daryti mūsų gyvenimuose? Kokias pergales jis yra mums parengęs? Ką dar nuostabaus jis nori mums dovanoti?

Tačiau daugelis žmonių labai daug dėmesio skiria savo praeities apmąstymui. Jie dažnai mąsto apie tai, ką blogai padarė. Jie mato, kad jų santuoka iširo, verslas bankrutavo, jie prarado mėgstamą darbą, paskendo skolose, arba įklimpo į žalingus įpročius. Tokiose situacijose jie pamiršta, kad Dievas vis tiek turi nuostabų planą jų ateičiai. Praeities klaidos ir nesėkmės nesutrukdo mums siekti šviesesnės ir gražesnės ateities. Nė viena klaida ar nuodėmė nėra didesnė už Dievo gailestingumą, kuris žvelgia ne į mūsų elgseną, bet į širdį. Be to, Dievo gailestingumas dovanoja mums ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir ramybę, drąsą, sveikatą ir daug kitų nuostabių malonės turtų. Prisiminkime Jėzaus papasakotą sūnaus paklydėlio palyginimą, kuris paaiškina Dievo gailestingumo prasmę ir didingumą. Sūnus padarė daug klaidingų sprendimų, iššvaistė tėvo turtus, prarado gerą vardą. Tačiau jo tėvas ne tik jam atleido, bet apkabino, aprengė puošniausiais drabužiais, iškėlė puotą ir vėl jį gausiai apdovanojo savo turtais.

Kai kas gal esame matę arba patys turime savo automobilyje navigacijos įrenginį, kuris vairuotojui parodo arba pasako, kuria gatve jis važiuoja ir kurioje sankryžoje reikia pasukti į kairę arba į dešinę. Be to, jei šiam įrenginiui nurodome tikslų adresą, tai jis parenka mums trumpiausią kelią ir nuolat mums nurodo, kuria gatve turime važiuoti. Kas atsitinka, jei padarome klaidą ir pasukame ne nurodyta gatve, bet nuklystame nuo nurodyto kelio? Tas įrenginys nesustoja, neišsijungia, bet toliau prisitaiko prie mūsų klaidų ir rodo naują kelią, kuriuo važiuodami greičiausiai pasieksime tikslą. Jei nuklystume net ir 100 kilometrų nuo miesto, ta elektroninė sistema vis tiek rodys mums toje vietoje trumpiausią teisingą kelią tikslo link.

Padarome klaidų, neišmintingų sprendimų, vargstame klaidžiodami. Tačiau Dievas prisitaiko prie mūsų klaidžiojimų, visada duoda naują galimybę, rodo mums kelią, kuriuo eidami gyvensime pagal savo pašaukimą ir būsime laimingiausi. Jis prisitaiko prie mūsų klaidžiojimų ir ieškojimų bei veda mus į mūsų svajonių ir planų išsipildymą. Neįmanoma sugriauti Dievo planų, nes jis visada duoda naują galimybę atrasti jį ir atsiverti jo malonei. Kad ir kokių baisių klaidų esame padarę, jis visada turi geriausią planą mūsų ateičiai. Jis visada pasiruošęs ir laukia mūsų apsisprendimo.

Dievo mintyse ne mūsų kaltės, klaidos, nuodėmės. Jo mintyse yra tai, ką jis yra mums parengęs. Jis siekia dovanoti mums dar daug reikalingų malonių. Jis nenori padaryti mūsų gyvenimo sunkaus ir vargingo. Jis nori, kad mums sektųsi. Jis tam ir sukūrė, kad gyventume turtingą, ramų ir laimingą gyvenimą. Juk esame brangiausi ir mylimiausi jo kūriniai. Todėl negalime sakyti, kad Dievas mums nepadeda ir nesirūpina. Šio sekmadienio psalmės žodžiai tai patvirtina: „Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja.“ Tai dar kartą patvirtina, kad Dievas laikosi savo pažadų. Jo pažadai tikri. Todėl maldoje savais žodžiais kartokime: „Esu Aukščiausiojo, Visagalio Dievo vaikas. Tuo didžiuojuosi ir tikiu, kad jis mane ir toliau myli ir laimina. Padariau daug klaidų ir nuodėmių, bet žinau, jog visada esu jo mylimiausias kūrinys jo akyse. Dieve, prisipažįstu, kad daug kartų suklydau, bet tikiu, kad esu tavo vaikas, kurį tu laimini bei dovanoji man besąlygišką meilę ir neribotą viltį. Tikiu, kad tavo pažadai tikri. Tu man parodysi jų išsipildymą“. Argi Dievas gali atstumti tokį prašymą?

Dievas mus mato ne tokius, kokie buvome. Jis mus mato tokius, kokie mes galime būti. Jis gali pakeisti net ir pačią blogiausią situaciją. Gal buvote skriaudžiami ar išnaudojami vaikystėje, su jumis neteisingai pasielgė darbovietėje, nepasisekė verslas, paliko jūsų vyras ar žmona, praradote mylimą žmogų, turite keltis, eiti pirmyn ir priimti Dievo teikiamą ramybę ir kitus malonių turtus. Nors jaučiamės neverti, vis tiek tikėkime, kad Dievas kasdien keičia mus ir daro mūsų gyvenimus daug gražesnius, daug turtingesnius, daug ramesnius, negu mes galime įsivaizduoti. Dievas mato ne tai, kokie mes buvome, bet kokie mes būsime, kokie galime būti. Tegul šio sekmadienio skaitiniai įkvepia mums drąsos tikėti Dievo pažadais. Mūsų tikėjimas ir ištvermė maldoje leidžia Dievui dar labiau veikti mūsų kasdienybėje, keisti mūsų gyvenimus ir per mus dovanoti savo palaiminimus kitiems. Jei padarysime savo darbą, jei pasiliksime jam ištikimi, patirsime dar daugiau išsipildžiusių jo pažadų.

Rytis Gurkšnys SJ