Priimkime gyvenimą

2011 05 08

Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje. /Apd 2, 28/

Prisikėlimas dovanoja mums gyvenimą. Prisikėlęs Kristus atveria mums naujas galimybes, siunčia mums reikiamus žmones, atnaujina sveikatą, veda mus ten, kur galime kilti ir skleistis. Dievas mus myli. Jis nori, kad mes kiltume ir klestėtume įvairiose gyvenimo srityse. Jis nori, kad dar labiau išreikštume save, kad dar labiau tarnautume kitiems. Jis padeda mums, kad dar daugiau didelių planų, projektų įvykdytume. Jis duoda mums visa tai, ko mums reikia svajonių išsipildymui. Jis nori, kad gyventume tą, gyvenimą, kuriam esame pašaukti. Jis mus palaiko, kad atliktume mums duotą užduotį ir būtume laimingi.

Tačiau visa tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Mes galime viską gyvenime pasiekti su viena sąlyga. Kuo labiau paklūstame Dievo valiai, tuo labiau jam leidžiame daryti neįtikėtinus dalykus. Dažnai širdyje jaučiame, kad mus kažkas stumia, kažkas skatina daryti kažką. Arba jaučiame viduje: „Nedaryk to. Nesinaudok šia galimybe.“ Kai viduje jaučiame ramybę, padrąsinimą, džiaugsmą, tikėjimą, tai Dievas mus veda. Iš tokio vidinio balso galime atpažinti jo valią, jo vedimą, jo planą.

Daugeliui iš mūsų Dievas sako: „Atsikratyk netinkamų draugų. Juk matai, jie tempia tave žemyn. Jie žudo tavo svajones. Su jais tikrai tu negalėsi priimti Dievo palaimos.“ Tačiau sakome, pasiteisindami: „Nenoriu jų atstumti, nenoriu jų įskaudinti. Ir pats bijau būti vienišas.“ Žinoma, galime likti vieniši. Bet geriau pasilikti vienišu tam tikrą laiko tarpą, negu atsisakyti man skirto pašaukimo ir Dievo palaimos, kurią jis nori man dovanoti. Nebijokime. Dievas tikrai duos ne tik naujų draugų bet tikrai dar geresnių. Jis nori, kad augtume, tobulėtume, neštume gausių vaisių ir jo vaisiai pasiliktų. Jis nori mums duoti tų, kurie mus pakylės, parems, padrąsins. Nepasilikime su verkšlentojais, kaltintojais, kritikuotojais. Jei pasiliekame su piktais ir pavydžiais žmonėmis, ta pati dvasia mus paliečia.

Dievas mums davė laisvą valią. Jis neverčia mūsų daryti tai, kas teisinga. Jis kalba mums tyliai, jis veda, jis laukia, nuolat siūlo. Galime priimti jo palaimą arba atmesti. Visiškas mūsų pasirinkimas. Vienas pasirinkimas daro mus laimingus, kitas palieka mus ten, kur buvome. Jau šią akimirką Dievas sako kažką kiekvienam iš mūsų. Jis sako: „Skirk daugiau laiko šeimai, susitvarkyk savo išlaidas, nebegerk tiek daug saldžių gėrimų, pradėk sportuoti.“ Dievo dvasia yra labai praktiška. Ji nesiūlo mums sudėtingų teologinių ar filosofinių patarimų. Dievas yra praktiškas.

Kartą viena moteris man pasakojo, kad ji pajuto vidinį balsą jai sakant: „Nueik ir pasitikrink sveikatą.“ Ji buvo jauna, stipri, energinga, sportavo, gerai maitinosi, atrodė puikiai. Tačiau vidinis balsas jai liepė nueiti pas gydytoją. Ji pora mėnesių delsė. Tačiau maldoje tas balsas vėl ir vėl jai kartojo tą patį patarimą. Nuėjo pas gydytoją. Gydytojas pastebėjo ant jos pilvo piktybinį auglį. Netrukus ją operavo ir visiškai jį pašalino. Gydytojas pasakė: „Atėjote laiku, nes po kelių mėnesių būtų paplitęs po visą kūną ir pavojingas gyvybei.“

Įsiklausykime į tą tylų vidinį balsą. Dievas nori mūsų gerovės. Jis mato, kaip elgiatės su kitais žmonėmis, kaip kalbatės su sutuoktiniu. Klausykimės Dievo balso dabar tam, kad nereikėtų vėliau gailėtis. Jei norime išlaikyti gerus santykius šeimoje, darbo vietoje, bendruomenėje, turime nepastebėti kitų nedidelių klaidų, turime susivaldyti ir nepaleisti pykčio, palaikyti ramybę, išlikti tvirtais ir nepasiduoti emocijų karui. Jis tyliai kalba į širdį. Visi girdime, tik daugelis ignoruojame. Turime klausyti, paklusti tam, kad kiltume augtume, tobulėtume santykiuose, darbe, finansuose, sveikatoje, dvasiniame gyvenime.

Nežinau kaip jūs bet aš kitais metais noriu pasiekti aukštesnį lygmenį daugelyje gyvenimo sričių. Noriu būti geresniu kunigu, noriu būti geresniu lyderystės mokytoju. Noriu tobulinti charakterį. Noriu būti geresniu kalbėtoju. Vienintelis kelias yra paklusti Dievo balsui ir keisti tai, ką Dievas siūlo. Dažnai labai maži dalykai neleidžia mums kilti. Maži pakeitimai gali turėti didelė reikšmę.

Tenka sutikti žmonių, kurie pavydi kitiems sėkmės gyvenime. Yra tokių, kurie pavydi kitiems, matydami, kad kiti gyvenime labiau palaiminti, turtingesni, klestintys, sveiki, linksmi, mylimi. Pavydūs nesidžiaugia kitų pasiekimais, Dievo dovanomis. Jie visur kalba apie juos, niekindami, žemindami, kaltindami, teisdami. Tas pats žmogus gali ir pats visa tai turėti. Jis gali būti turtingu, palaimintu ir klestinčiu. Tačiau jo stiprus įsišaknijęs pavydas neleidžia tam žmogui atsiverti malonių gausai. Jis bijo keistis, pasiaukoti dėl savo tikslų ir siekių. Jis pasirenka pasilikti ten, kur yra. Jis neklauso to tylaus sąžinės balso kalbančio širdyje. Jis pasirenka kaltinti visus žmones ir Dievą, kad jie nepadarė jo laimingu.

Kartą stebėjau vieną kalbėtoją, kurį rodė per televiziją. Pradėjau ieškoti klaidų jo mokyme. Per kelias minutes pastebėjau, kad jo kalboje buvo daug filosofinių klaidų. Tačiau paskui pajutau tą tylų balsą viduje: „Ryti, nepavydėk šiam žmogui sėkmės. Juk tos klaidos tik smulkmenos. Pažvelk kiek daug žmogus yra nuveikęs, kiek žmonių jis padarė geresniais. Pažvelk, ką gero žmogus sako ir daro.“ Nuo tos dienos dažnai meldžiuosi: „Dieve padėk man įžvelgti gerumą kitame. Padėk man atleisti kitam, neteisti kito. Mokyk mane džiaugtis kito žmogaus pergalėmis, pasiekimais, talentais.“

Jei Dievas duoda pašaukimą, jis visuomet duoda malonę tai atlikti. Jei jis kviečia atleisti įžeidimą, jis tikrai padės tai padaryti. Galite gauti tą, malonę, tačiau reikia žengti pirmą žingsnį. Atrodo, kad niekada neatsikratysime įpročio būti kritišku, sarkastišku ar žeidžiančiu. Jei bent kartą sulaikysime liežuvį už dantų, Dievas tikrai duos savo stiprybės šioje kovoje. Jis jau dabar darbuojasi. Nepasilikime vidutiniškume, siekime meistriškumo, profesionalumo. Kovokime su silpnybėmis, charakterio trūkumais. Klausykimės tylaus balso. Kuo labiau klausysime Dievo, tuo aukščiau kilsime gyvenime, tuo daugiau tikslų pasieksime. Dievas tikrai rengia mums kažką daugiau. Klausykime sąžinės, pakluskime Dievo valiai. Jis tuomet išlies gausių savo malonės turtų. Tikiu, kad jis mus toliau dar labiau laimins ir ves mus geriausiu keliu. Patirsime tokio jo gerumo, apie kurį niekada net nesvajojome.

Rytis Gurkšnys SJ