Pašaukti didesniems laimėjimams

2011 05 22

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“ /Jn 14, 12/

Mes labai susikoncentruojame į tai, ko mes norime pasiekti. Siekiame savo tikslų, savo svajonių, savo planų, savo rezultatų. Visa tai mus labai sukausto. Dažnai mes per daug prisirišame prie tikslų, žmonių, poreikių. Mes neatsiveriame didesnėms tikėjimo dovanoms ir staigmenoms. Tuomet jaučiamės nelaimingi ir sakome: „Nebūsiu laiminga, kol nerasiu vyro... Nebūsiu laiminga, kol neatsikratysiu šio vyro...Nebūsiu laimingas, kol neturėsiu nuosavo namo... Nebūsiu laimingas, kol negausiu paaukštinimo...“ Jei neturime gyvenimo džiaugsmo, vadinasi, esame per daug prisirišę prie troškimų, siekių, planų.

Ką galime daryti? Turime paleisti visa tai, kas mus stabdo. Turime paleisti tai, kas neleidžia mūsų dvasiai kilti ir skristi. Turime sakyti: „Dieve, atiduodu tau tai, kas nepavyko. Tu matai, kad suklydau. Matai, ką praradau, ko netekau. Nepasiliksiu nusivylime ir liūdesyje. Visa tai tau atiduodu. Tu žinai, kas man geriausia. Net ir jei negausiu to, ko man reikia, vistiek būsiu laimingas ir tavimi toliau pasitikėsiu.“ Turime melstis: „Dieve, noriu įstoti į šį universitetą. Bet jei nepavyks, vistiek būsiu laimingas... Viešpatie, noriu sukurti šeimą. Bet jei nepavyks, mėgausiuosi savo gyvenimu.“ Kai laikomės tokios nuostatos, tuomet atimame visas priešo jėgas. Tuomet jis negali mūsų laikyti neviltyje. Be to, savo nusiteikimu rodome, kad pasitikime Viešpačiu.

Dievas paprašė, kad Abraomas paaukotų savo vienintelį sūnų, kuris jam buvo pats vertingiausias turtas. Abraomas pakluso Dievui ir atidavė tai, kas buvo jam brangiausia. Kartais Dievas prašo mūsų paaukoti savo svajones ant altoriaus. Jis prašo, kad atiduotume tai, kas vertingiausia. Jis ugdo mus. Jis nori kad būtume laisvi nuo prisirišimų. Jei atiduodame jam tai, kas brangiausia, jis veda mus link dar didesnių laimėjimų. Dievas nori mums dovanoti kažką daugiau. Jis nori, kad dar daugiau laimės patirtume. Gal esame prisirišę prie paaukštinimo, prie idealios sveikatos. Turime laikytis nuostatos: „Net ir tuomet, kai nepasveiksiu, vistiek gėrėsiuos savo gyvenimu... Net ir jei nerasiu geresnio darbo, vistiek toliau tarnausiu kitiems... Net ir jei nerasiu gero draugo, vistiek rodysiu gerumą kitiems... Net ir jei nepadidins man atlyginimo, ir toliau dosniai aukosiu bažnyčiai... Net ir jei neteksiu mylimo žmogaus, toliau šlovinsiu Dievą kiekvieną sekmadienį.“

Tokia malda mes sudedame savo siekius ant altoriaus. Mes džiaugiamės gyvenimu net ir tuomet, kai einame per sunkumus. Viešpats mato, kad juo pasitikime net ir vargo dienomis. Kai esame laisvi nuo prisirišimų, turime daugiau vietos Dievo malonei. Priimame visa tai, ką jis yra mums parengęs ir darome dar didesnius darbus negu planavome.

Viena moteris pasakojo, kad ji prieš daugelį metų labai norėjo, kad jos vyras lankytų bažnyčią kartu su ja sekmadieniais. Ji meldėsi, kalbėjosi su juo, prašė jo. Bėgo metai. Ji buvo labai ryžtinga. Ji tikėjo savo vyro atsivertimu. Ji nuosekliai darbavosi, darydama viską, ką galėjo tam, kad jį patrauktų prie Dievo. Ji pakabino daug nedidelių paveikslėlių kambaryje su šv. Rašto ištraukomis. Jis dažnai palikdavo Bibliją atverstą tam, kad jis praeidamas pažvelgtų į ją. Žmona jį padrąsindavo, rodydavo jam gerumą ir nuolankumą jo tikėjimo kelionėje. Pirmuosius kelis mėnesius jai buvo lengva. Ji turėjo pakankamai jėgų. Panašiai po metų ji pradėjo nusivilti, prarasti tikėjimą, pradėjo abejoti, ar atsivertimas įmanomas. Ji prarado džiaugsmą, entuziazmą ir optimizmą, kurio anksčiau jai netrūko. Ji nebežinojo, ką daryti. Jau viskas buvo išbandyta ir jokio pasikeitimo. Praėjo vienuolika metų ir jokio pasikeitimo. Vieną dieną ji nusprendė viską atiduoti Dievui. Ji viską atidavė Viešpačiui ant altoriaus. Ji sakė: „Dieve, net ir jei atvertimas neįmanomas, aš būsiu laiminga. Jei jis nepasikeis, aš ir toliau tikėsiu tavimi.“ Neprivalome viską išpręsti patys. Jei nepavyksta, pasilikime tikėjime, gėrėkimės gyvenimu, džiaukimės tuo, ką turime. Tuomet viskas pradeda keistis dar greičiau ir lengviau.

Ta moteris ir toliau spinduliavo gyvenimo džiaugsmu. Ji savo šypsena, savo elgsena ir veikla sakė: „Dieve, tikiu, kad tu esi Visatos Valdovas ir mano gyvenimo Viešpats. Tu vedi mane pačiu geriausiu keliu, kuriam esi mane pašaukęs. Todėl būsiu visada laiminga ten, kur esu.“ Po kelių savaičių, ji labai nustebo, nes jos vyras sekmadienio rytą pasakė: „Eisiu šiandien su tavimi.“ Jis pats pasiūlė eiti kartu. Jis niekieno neverčiamas ėjo į bažnyčią. Ir šiandien jau keli metai kiekvieną sekmadienį jie kartu švenčia bendruomenėje.

Kai kurie iš mūsų turime kažką paleisti, sudėti ant altoriaus. Gal mes nusivylę, nes artimas žmogus nesikeičia. Gal esame nusiminę, kad mūsų planas nevyksta taip, kaip norėtume. Gal mus nervina, kai jau ilgai vargstame su kokia nors liga ar negalia. Atiduokime tai Viešpačiui: „Dieve atiduodu tai visa tai. Nebegyvensiu nusivylime. Gyvensiu su džiaugsmu. Tu gali pakeisti žmones. Esu ramus. Net ir jei nepasieksiu tikslo, visuomet pasitikėsiu tavimi.“ Kai taip meldžiamės, išsilaisviname.

Nesakau, kad reikia atsisakyti savo siekių ir tikslų. Nesakau, kad nereikia svajoti ir planuoti ateitį. Sakau, kad reikia išsilaisvinti iš nerimo, liūdesio, baimės, nusivylimo. Žinokime, kad Dievas viską puikiai tvarko ir veda mus į naujas pergales. Dievas viską neįtikėtinai tvarko, jei mes juo pasitikime ir leidžiame jam veikti.

Gal turime tokią svajonę, kuri nesipildo. Gal jau nebeturime jėgų. Gal jau pavargome ir nusivylę. Gal jau laikas atiduoti tai Dievui. „Tikiu Dieve, kad tai mano svajonė, kurią man dovanojai. Atiduodu tau visa tai. Pasitikiu tavimi. Tavo rankoje mano likimas /Ps 31, 15-16/.“ Nebūtina nerimauti, kad Dievo dovotos svajonės neišsipildys. Nereikia liūdėti, kad nematome greitų pokyčių. Tereikia tikėti, kad mūsų ateitis Dievo rankose. Jis valdo visą Visatą. Jam nėra negalimų dalykų. Jis mus veda į didesnius darbus, didesnius laimėjimus, didesnius pasiekimus, į didesnę laimę.

Rytis Gurkšnys SJ