Mūsų galios šaltinis

2011 07 31

Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. /Rom 8, 37/

Visi patyrėme Dievo palaimos. Jis atvėrė duris, parodė galimybes. Labai svarbu pripažinti, kad viską gauname iš Dievo. Ne mūsų talentai, žinios, jėgos sukuria mums laimėjimus. Kiekviena dovana yra iš Dangiškojo tėvo. Jei norime daugiau jo malonių, turime pripažinti, kad viską gauname iš jo. Mūsų turtas, laimėjimai, paaukštinimas turi rodyti kitiems Dievo garbę ir galią. Kuo daugiau dovanų gauname, tuo daugiau nuolankumo turime parodyti. Kuo aukščiau kylame karjeros laiptais, tuo dėkingesni turime jam būti. Kuo daugiau uždirbame, tuo dažniau turime parodyti, kas yra mūsų turtų ir galios šaltinis.

Kartais sakome: „Pažvelkite, ką aš sukūriau. Pažvelkite, ką pasiekiau. Matote, kokias pareigas užimu.“ Stebime televizijos ir kino žvaigždes. Jos naudojasi joms suteikta garbe. Tačiau daugelis iš jų jaučiasi nelaimingos. Jos sako: „Žvelkite, ką aš pasiekiau. Niekas nepasiekė tokių aukštumų.“ Kai visą garbę sau priskiriame, Dievas sustabdo savo palaimą ir kreipia ten, kur ji turi būti. Jis gali paimti palaimą labai greitai. Ką kūrėme per dvidešimt metų, galime netekti per kelias sekundes.

Karalius Nebukadnezaras sakė: „Dabar aš, Nebukadnezaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai yra teisingi ir jo keliai teisūs, – jis gali pažeminti įžūliai besielgiančius“ /Dan 4, 34/. Jis pripažino Dievo galybę. Dievas jį toliau laimino. Tačiau netrukus karalius pradėjo didžiuotis, kad jis pastatė Babiloną ir visa kita sukūrė. Kai jis buvo sėkmingas ir turtingas, vis mažiau ir mažiau pripažino Dievo garbę. Tuomet prasidėjo karaliaus nuosmukis ir jo valdžios nusilpimas. Tuomet visa karalystė pradėjo nuo jo trauktis.

Kai padidėja pajamos, pasistatome namą, turime nuostabius vaikus, prisiminkime, kad viską gavome iš Dievo. Be jo gailestingumo ir gerumo mes nieko neturėtume. Dievas priešinasi išdidiesiems ir laimina nuolankiuosius. Kartokime: „Viešpatie, tavo gerumas man suteikė tai, ką turiu šiandien. Tavo malonė atvėrė man visas duris.“ Jei būsime nuolankūs ir pripažinsime Dievo gerumą, jis ves mus ten, kur net neįsivaizdavome būti.

Vienas vyras pasakojo, kad jis ir jo žmona augo ypatingai neturtingame krašte ir stokojančioje šeimoje. Prieš dvidešimt metų jie pradėjo savo verslą. Kiekvieną rytą jie abu klūpėdavo ant kelių ir melsdavosi: „Dieve, dėkojame, kad davei mums šią veiklą. Mes nuolankiai priimame viską. Pavedame tau visus savo darbus.“ Šiandien tai auganti tarptautinė kompaniją su tūkstančiais darbuotojų ir su biurais kiekviename didmiestyje. Jie sakė: „Dabar būdami tokie sėkmingi, mes kiekvieną vakarą dėkojame Dievui už visa tai, ką jis nuveikė mūsų gyvenime. Pripažįstame, kad viską gavome iš jo.“ Kuo Dievas juos labiau laimino, tuo daugiau nuolankumo jie rodė Dievo atžvilgiu. Kuo aukščiau kylame, tuo daugiau nuolankumo turime jam parodyti.

Kai kurie žmonės šiandien vargsta skolose, ligose, priklausomybėse, trūkumuose. Dažniausiai jie neugdo savyje nuolankumo, nepripažįsta Dievo savo gyvenimo ir visokių dovanų kūrėju. Jei šiandien esame kur nors užstrigę, vadinasi turime daugiau nuolankumo parodyti, labiau dėkoti ir pripažinti Dievą visų mūsų laimėjimų šaltiniu. Kai kurie futbolo žaidėjai po įvarčio rodo dviem pirštais į dangų. Tokiu gestu jie sako: „Jūs dėkojate ir plojate man, aš dėkoju Dievui, kuris suteikė man talentą ir jėgų tai atlikti. Jam garbė.“ Dievas išaukština nuolankiuosius. Jei esame nuolankūs jis mums suteikia gausių malonių.

Kai įstojame į universitetą, kai tampame įmonės vadovu, kai surandame gerai apmokamą darbą, kai sukuriame šeimą, kai mokome kitus, visada susiduriame su pagunda, kuri sako: „Esi talentingas, esi protingas, esi kompetetingas. Žiūrėk, kiek tu pats savo jėgomis pasiekei.“ Nepasiduokime. Paaukštinimą ir kitus turtus gauname ne iš žmonių, bet iš Dievo.

Kuo labiau pripažįstame Dievo dovanas, tuo aukščiau jis mus kelia mūsų gyvenime. Kai dėkojame, stiprėja sveikata, gerėja santykiai, gauname paaukštinimą, daugiau dvasinės ramybės. Labai svarbu prisiminti kasdien, ką Dievas davė tą dieną, kokias duris atidarė, kokius žmones siuntė. Jei pripažįstame Dievo dovanas, jis mus kelia aukštyn. Labai svarbu skirti laiko tam, kad prisimintume tas akimirkas, kai Dievas suteikė malonę, atvėrė duris ten, kur jos buvo seniai užsidarę. Prisiminkime, kada sutikome mums reikiamą žmogų, kada atsivėrė mums naujos galimybės darbe. Prisiminkime, kokios Dievo dovanos padėjo patekti ten, kur dabar esame. Pripažinkime, kad Dievo ranka mus vedė ten, kur dabar esame. Dėkokite už sutuoktinį, per kurį Dievas laimina jus pačius. Priimkite jį kaip Dievo dovaną, kuri veda jus į naujus laimėjimus ir pergales gyvenime. Gėrėkimės net mažais Dievo darbais savo gyvenime.

Vienas vaikas augo didelėje ūkininkų šeimoje beveik prieš 100 metų. Jie gyveno neturtingai ir vargingai. Jis turėjo palikti gimnaziją tam, kad galėtų daugiau uždirbti ir išlaikyti savo brolius ir seseris. Tačiau vėliau jis tapo kunigu. Tuomet jis ne tik baigė vakarinę gimnaziją bet ir universitetines studijas. Vadovavo didžiulei aktyviai bendruomenei. Paskui jis dažnai važiuodavo tūkstančius kilometrų su savo savanoriais ir bendradarbiais tam, kad parodytų iš kur jis buvo kilęs. Jis stovėdavo ilgai tuose laukuose ir dėkodavo Dievui, kuris jis išvedė iš to sunkaus ir vargingo gyvenimo. Jis nuolat pasakodavo, kaip Dievas jį nuostabiai vedė per gyvenimą iš vargo, nevilties ir pralaimėjimo. Jis dažnai surinkdavo savo draugus į didžiulį bažnyčios pastatą ir sakydavo: „Pažiūrėkit, ką Viešpats padarė, ką jis mums dovanojo.“ Nors visi rinkdavosi ten kiekvieną sekmadienį, tas kunigas naudojosi kiekviena galimybe papasakoti apie nuostabius Dievo darbus jo ir jo bendruomenės gyvenime. Jis stengėsi kuo dažniau pripažinti, kad tą bažnyčią ir bendruomenę jam Dievas dovanojo.

Prisiminkime, ką Dieva mums padarė. Kuo dažniau pripažinkime, kad viską gauname iš jo. Nuolankiai dėkokime jam. Tikiu, kad per ateinančias dienas patirsime da daugiau jo gerumo. Šventajame Rašte pasakojama apie tai, kaip žmonės norėjo Jėzų paskirti karaliumi. Tačiau jis nuolankiai pasitraukė. Kai mes patiriame laimėjimų, dėkokime Dievui, šlovinkime jį, parodykime jo garbę. Jei taip mąstysime ir gyvensime, tuomet mūsų gyvenime nebus jokių ribų. Jei pripažinsime, kad Dievas yra mūsų pergalių šaltinis, jis pakylės mus, jis sustiprins mus, jis ves mus ten, kur niekada neįsivaizdavome būti. Tuomet gyvensime patį gražiausią gyvenimą, kuriam esame pašaukti.

Rytis Gurkšnys SJ