Ši stovykla buvo galimybė vaikams ir jaunuoliams bent trumpam ištrūkti iš varginančio miesto šurmulio, atsiriboti nuo nuolatinio bėgimo ir skubėjimo būdingo miestui, pailsėti nuo interneto, televizijos ir telefono. Tai tikriausiai buvo vienas iš ekstremaliausių išbandymų. Žinoma buvimas gamtoje, susipažinimas su naujais bendraminčiais, rungtys komandinėse varžybose, neįprastų nuotykių ekstremaliose situacijose patyrimas, galimybė sudalyvauti tikrame išgyvenimo žygyje, o svarbiausia per visa tai užmegzti arba pagilinti asmeninį santykį su Dievu. 

Labai svarbus ir taiklus buvo Vaido Lukoševičiaus SJ stovyklos atidarymo pamokslas Šv Mišių metu, kurios buvo įvadas į stovyklą. Jis kalbėjo apie tai, kad

turime nebūti fariziejais spindinčia išore ir supuvusiu vidumi. Juk svarbu ne žmogaus balsas ar jo išvaizda, o jo vidus. Pats Jėzus į žemę atėjo, kaip tarnas, tad turime mokytis iš Jo to ir stengtis matyti žmoguje DAUGIAU, visada daugiau. Svarbiausia visada yra meilė, gyvenkime tuo, kad ir kaip sunku bebūtų, visada atsiduokime Viešpačiui... 

Vadovų sukurta aplinka sudarė palankias sąlygas  domėtis bei gilintis į tikėjimo klausimus, pajusti bendruomenės ryto ir vakaro maldos galią, dėkoti Dievui už gyvenimą, tėvus, mokytojus ir visas Jo dovanas Šv. Mišių metu. Melstis kartu su bendraamžiais ir mokytis atrasti Dievą gamtoje, žaidimuose, komandoje, nuotykiuose. Tai puiki galimybė ugdyti jaunimo krikščioniškąsias vertybes kaip asmeniškai priimamus gyvenimo orientyrus ir paskatinti jomis grįsti savo santykius su Dievu, savimi, žmonėmis ir supančiu pasauliu.

Labai džiaugiuosi, kad jaunimo grupelė "Šviesos vaikai" galėjo būti stovyklos dalimi – kasdien šlovinti giesmėmis Dievą ir padėti vaikams atsiverti nuostabiam nuotykiui Jo link. Mes buvome su jais ryto ir vakaro maldoje, stengėmės jiems kažką duoti, kad jie savo širdelėse išsivežtų truputį DAUGIAU, negu tikėjosi, tačiau atsitiko taip, kad aš pati išsivežiau iš stovyklos su kaupu visko. Buvo gera stebėti kaip kiekvienas iš jų, kurie dabar užima labai svarbią vietą mano širdyje, iš pradžių žiūrėjo į visa tai skeptiškai, gal būt gėdijosi, jautėsi nedrąsiai ar nepatogiai ir laikėsi nuošaly, su kiekviena diena vis labiau ir labiau artėjo ir vis daugiau jų  prisijungdavo prie mūsų ir giedodavo kartu. Paskutinėmis dienomis pastebėjau, kad gieda jau  nemažas būrelis žmogeliukų.Vadinasi mūsų pastangos nenuėjo veltui. Labiausiai įstrigo paskutinis vakaras kai vakaro maldos metu  paprašiau kartu pasimelsti už man brangius žmones, kurie pateko į bėdą, o po maldos vienas vaikinas priėjo, padėkojo už maldą, pasakė, kad viskas bus gerai ir mane apsikabino, tuo metu sunkiai tramdžiau ašaras.

Naudingas buvo Kauno Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios zakristijono Mindaugo mokymas apie Šv. Mišių sandarą, eigą, apie tai kodėl mes klūpime, stovime, nusilenkiame. Mokymas buvo labai įdomus, tik gal kiek per sudėtingas mažiesiems.

Labai smagus buvo šaudymas iš lanko, tai atrodė taip viliojančiai, kad visi veržėsi tai išbandyti. Su vadovais juokavome, kad tai buvo ko ne stovyklos vinis, nes vaikai kiekvieną laisvą minutę išnaudodavo laidydami strėles į taikinį.

Visą savaitę mus lepino nuostabus oras ir saulė tad maudynių netrūko, o kur dar smagusis prieš paskutinės dienos vandens mūšis,  kurio metu buvome šlapi nuo galvos iki kojų ir po kurio sekė maudynės su drabužiais ežere.

Labai įdomūs ir ekstremalūs buvo užsiėmimai su alpinistais ir išgyvenimo žygis.Pirmu atveju stovyklautojai išklausė alpinistų mokymus, vėliau leidosi nuo “tarzankių”, kur vaikinams kap reikiant nosį nušluostė mergaitės, nors jų buvo mažuma. Žygio metu vaikai turėjo nueiti nemažą distanciją, kurią dar nepasikuklino ir pasunkino mūsų puikūs vadovai. Stovyklautojai turėjo įsikurti stovyklavietę nurodytoje vietoje, kurią turėjo susirasti pagal žemėlapį ir ten praleisti naktį, o rytą grįžti atgal į stovyklą.