Šv. Pranciškus Ksaveras – šių laikų misionierius

Kasmetinė mūsų bažnyčios titulo šventė šiemet buvo kukli ir skaidri. Gruodžio 3-iąją į vakarines šventąsias Mišias prigužėjo daugiau žmonių nei įprastai susirenka šiokiadieniais. Prie vargonų šurmuliavo repetuojantys choristai: be konkurencijos ir susipriešinimo į vieningą ir darnų muzikinį skambesį susiliejo patirtis ir jaunystė – Sumos choras, vadovaujamas Algimanto Mišeikio, ir mišrusis jaunimo choras „Exaudi“, vadovaujamas Vilimo Norkūno.

17 valandą nusidriekė iškilminga procesija iki pat altoriaus: Eucharistiją švęsti susirinko Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, vyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Lietuvos – Latvijos Jėzaus draugijos provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ ir dar gera dešimtis tėvų jėzuitų iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės ir Rygos.

Jau įžanginiame žodyje JE Lionginas SJ sveikindamas susirinkusius, džiaugdamasis nepamirštais veidais ir vardais paragino išdrįsti ir sekti šv. Pranciškaus Ksavero pavyzdžiu: „Įlėkti į mokyklos klasę, universiteto auditoriją ar darbovietę ir šaukti „skelbkite Evangeliją, atsiverskite“.“ Mūsų laikais, deja, tą dažniau bando daryti evangelinės bendruomenės, o katalikai drąsiau jaučiasi tik bendraminčių būryje ir į gatves išeina Didįjį Penktadienį per Devintines bei jaunimo dienų šurmulyje.

Homiliją sakė neopresbiteris t. Eugenijus Markovas SJ, įšventintas į kunigus šių metų birželį. Džiugu, kad Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas priima Jėzaus draugijos pirmeivius kaip savo artimus draugus ir bičiulius ir moka labai šiltai juos apibūdinti. Šv. Pranciškų Ksaverą jis pavadino mūsų laikų misionieriumi (man tai priminė M. Lermontovo „Mūsų laikų herojų“) ir vaizdingais pavyzdžiais iš jo gyvenimo paaiškino, ko šis jėzuitas iš amžių glūdumos gali mus pamokyti.

Pirmiausia – kantrumo ir gebėjimo neskubėti ir nedelsti. Šiandien nekalbėtume apie šv. Pranciškų Ksaverą kaip misijų globėją, jei ne „atsitiktinumas“ – susirgus kitam jėzuitui, turėjusiam keliauti į misijas Indijoje, šv. Ignacas vietoj jo pasiuntė šv. Pranciškų Ksaverą. Šis susiruošė iškart, tačiau kelionės tikslą pasiekė tik po 13 mėnesių. Plaukdamas prekybiniu laivu, kentėdamas nuo jūros ligos nesiskundė ir nedejavo, bet patarnavo bendrakeleiviams malda, sakramentais, net duonos kąsniu. Šiuolaikinio globalizmo sąlygomis viską norime pasiekti iškart ir net 13 valandų kelionė komfortabiliu lėktuvu mums kelia nerimą ir stresą. Šv. Pranciškus Ksaveras, kaip daugelis iškilių šventųjų, mokėjo priimti gyvenimo sąlygas kaip Dievo duotybę, kaip Jo dovaną ir vaisingai jomis pasinaudodavo.

Antra šv. Pranciškaus Ksavero misionieriška savybė – nuolatinės bendrystės su bičiuliais pojūtis nepaisant milžiniškų atstumų. Draugystė su Jėzumi ir su bendraminčiais Ignacą paskatino įkurti Jėzaus draugiją, jos dėka pirmieji draugai Viešpatyje nesijautė apleisti net priešiškai nusiteikusių pagonių akivaizdoje. Šv. Pranciškus Ksaveras draugystės ryšius su bendrabroliais jėzuitais palaikė laiškais. Mums, atpratusiems rašyti laiškus ant popieriaus, mieliau SMS-inantiems žinutes kitame kabinete esančiam kolegai, sunkoka įsivaizduoti, su kokiu jauduliu šv. Pranciškus atplėšdavo laišką iš Romos, rašytą prieš du ar tris metus. Širdies bičiulystė nesensta: draugų parašus jis išsikirpdavo iš laiškų ir juos nešiojosi sutanos kišenėje prie širdies.

Trečiasis dalykas, kuris praverstų ir šiuolaikiniam misionieriui, – tai švelni šypsena, kuri nedingdavo nuo šv. Pranciškaus Ksavero veido bendraujant su vaikais ir suaugusiais, o taip pat humoro jausmas ir mokėjimas nesureikšminti savęs. Daliai jėzuitų tai ko gero yra įgimta, kiti to mokosi visą gyvenimą: vienus išmoko žmonės, kitus – gyvenimo sąlygos.

T. Eugenijus misionieriškos patirties įgijo studijuodamas Nairobyje, Kenijoje. Daugeliui mūsų misijų laukas yra artimiausia namų ir darbovietės aplinka. Paklauskime savęs: „Misija (ne)įmanoma?“ Pranciškus Ksaveras liudija: „Dievui nieko nėra neįmanomo.“ Guronių rekolekcijų namų koplyčioje užrašyta: „Marija – negalimų dalykų Motina.“ Kiekvienas žmogus gali būti Dievo įrankiu. Įrankis pats savaime – tik nenaudingas daiktas, tačiau atsidūręs rankose To, kuris geba atskleisti geriausias jo savybes, gali padaryti įstabių dalykų. Kiekvienas galime tapti žmogumi dėl kitų, kokiu buvo šv. Ignacas, šv. Pranciškus Ksaveras ir kiti iškilūs Bažnyčios šventieji. Dar daugiau yra nekanonizuotų šventųjų, kurie kantriai ir net neprašyti užtaria kovojančią Bažnyčią, patys būdami tikri dėl savo laimės. Turėkime vilties, kad ir mes vieną gražią dieną atsidursime jų draugijoje, o dėl mūsų išėjimo liūdintys bus paguosti Eucharistijos puotoje.

Šv. Mišių pabaigoje Kauno jėzuitų namų vyresnysis t. Aldonas Gudaitis SJ padėkojo pamaldose dalyvavusiems vyskupams, tėvams jėzuitams, choristams, patarnautojams, skaitovams ir visiems bendruomenės nariams. Arkivyskupas Lionginas SJ suteikė iškilmingą palaiminimą. Šventę pratęsėme nuoširdžiais pašnekesiais prie agapės stalo, kurį parengė Karaliaus Mindaugo Profesinio Mokymo Centro darbuotojai. Nuoširdus ačiū visiems, kurie darbu, malda ar auka nuskaidrino šį šventės vakarą.

Tekstą parengė Jūratė Bieliauskaitė,

Nuotraukų autorė Laima Lekavičiūtė