MOKOMĖS Tylėti... ATSIPRAŠYTI... ATLEISTI...
2010 m. spalio 1 – 3 dienomis Raudondvaryje, „Gyvųjų akmenų“ sodyboje vyko Motinų maldos grupių dvasinės atgaivos savaitgalis. Susitelkimui vadovavo t. Kazimieras Ambrasas SJ. Dalyvių geografija gana plati, liudijanti, kad motinų maldos sąjūdis plinta, poreikis malda palydėti ne vien savo vaikus, bet ir tuos mažutėlius, už kuriuos nesugeba ar negali melstis jų motinos, vis stiprėja. Prie motinų iš Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų), Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Kristaus Prisikėlimo ir Šv. Antano bažnyčių prisijungė Prienų ir Šakių parapijų motinos, trokštančios įkurti šį sąjūdį ir savo bendruomenėse. Dvasinę atgaivą leido patirti ne tik konferencijos, Liturginių valandų, Rožinio malda, Gailestingumo vainikėlis, dvasinis skaitymas, Švč. Sakramento adoracija, bet ir muzikiniai intarpai, bendros giesmės laisvalaikio valandėlėmis, už kurias dėkojame Laimai Botyrienei. Visa tai įsileisti į savo sielą padėjo tyla, Dievo dovanotas nuostabus saulėtas oras ir rudeninės gamtos grožis... savotiška dvasinė prabanga, kurios mums taip trūksta kasdienybėje.
Rekolekcijų dienotvarkė buvo intensyvi, leido pajusti, kad kiekviena motina gali būti šventumo ir meilės ženklu kiekvienam šalia esančiam, o bet kuri akimirka ar išgirstas žodis – atsivertimo, atgailos ir atleidimo impulsu. T. Kazimieras Ambrasas konferencijų metu kalbėjo apie kertinius krikščionio gyvenimo akmenis: santykį su Jėzumi, išsiskleidžiantį tyloje ir santykiuose su žmonėmis, susitaikinimo sakramentą (išpažintį), kuris šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje vis labiau nustumiamas į paribius, atleidimo būtinybę ne vien tam, kas tave įskaudino, bet ir Dievui (juk retkarčiais ir ant Jo supykstame), ir sau (kad nesame tokios tobulos, kokios norime būti), pagal Bolivijos stigmatizuotosios Catarina Rivas užrašus suprantamai ir įtaigiai perteikė šv. Mišių prasmę. Dviejų valandų, skirtų asmeniniams pokalbiams su rekolekcijų vedėju bei išpažintims, dažniausiai neužtekdavo; Šv. Dvasiai veikiant, niekas nepyko dėl vėluojančių dienotvarkės punktų.
Dvasiniais susitelkimo globėjais buvo Šv. Teresėlė, kun. Juozas Zdebskis (jų minčių klausėmės pietų metu) ir kiekvienos rekolektantės angelas sargas. Tikriausiai ir Šv. Pranciškus Asyžietis prisijungė prie jų kompanijos, nes naktinės Švč. Sakramento adoracijos metu į susitelkimą įsijungdavo ir... drąsi, „tikinti“ ar smalsi pelytė. Savaitgalį paįvairino ir nenumatytos problemos (kokia išmintinga buvo pal. Motina Teresė, problemas ir bėdas vadinusi dovanėlėmis ir dovanomis!): sekmadienį virėjoms gaminant pietus baigėsi dujos; susikrovusios puodus ir produktus, jos išskubėjo į savo namus Raudondvaryje (o galėjo nesiaukoti ir mus alkanus palikti). Laukdamos virėjų su pietumis, išėjome pasivaikščioti ir... sustojusios rateliu sukalbėjome visą Rožinį: Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės slėpinius, taip pat ir Gailestingumo vainikėlį. Tai buvo proga pajusti vienybę su visa kūrinija ir tapti jos atodūsiu, laukiant laikų pilnatvės.
Dievo pėdsakai ir Šv. Dvasios veikimas buvo jaučiamas visą laiką, ir kiekviena rekolektantė tą išgyveno skirtingai. Per aptarimą visos dėkojo už naują galimybę arčiau pažinti Dievą ir Jo žvilgsniu pamatyti save. Daugeliui buvo nauja ir netikėta mintis, kad mūsų gyvenimui daug neigiamos įtakos daro iš vaikystės ir net iš motinos įsčių atsineštos žaizdos (apie jas dažnai net neįsivaizduojame); asmeniniai pokalbiai ir išpažintys tapo pirmu žingsniu į vidinį išgijimą. Viešnios iš Prienų ir Šakių dėkojo už praktines žinias apie Eucharistijos šventimą ir paaiškinimus, kaip joje dalyvauti. Visos susitelkimo dalyvės pabrėžė tokių mokymų naudą ir kvietė t. Kazimierą Ambrasą organizuoti išvažiuojamąsias rekolekcijas po Lietuvos parapijas. Nida Čepulienė, nenuilstanti organizatorė, jau ieško vietos dvasiniam Advento susitelkimui. Galimybių plėsti rekolekcijų geografiją galbūt atsiras vėliau, parengus projektą ir gavus finansavimą iš šalpos fondų.
Jūratė Bieliauskaitė
