Pirmoji Komunija 2011

„Tegul Jėzus lydi jus kiekviename žingsnyje ir tesaugo jus / Tegul jo veidas jums šviečia ir teikia jums džiaugsmą ir ramybę“, — su vaikais skaitome Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektorato sveikinimą internetinėje svetainėje tiems, kurie priėmė Pirmąją Komuniją. Džiaugiamės nesvietiškai, gerokai labiau, nei galėjome numanyti „tą dieną“ užsiregistravę Bažnyčios raštinėje...

Pirmosios Komunijos priėmimas — nemenkas iššūkis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Ypač tada, kai į šią tikinčiojo pareigą žvelgi ne pro pirštų tarpą. Kai pažįstamiems pasakodavome, kad tenka lankyti pamokas ir patiems, dažnas pasukiodavo pirštą prie smilkinio. Suprask, tesimoko vaikai, o mes, suaugusieji, kokie esam, tokie...

Štai tada galvon vis ateidavo šv. Rašto eilutės: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos" (Apr 3, 15-16). Lengviausias kelias — pamiršti dvasinį gyvenimą, likti paaugliu prie smėlio dėžės iki gyvenimo pabaigos. Pirmosios Komunijos rūpesčiai, bent mūsų šeimai, tapo puikia proga šiek tiek išsklaidyti pilkšvosios rutinos raizgalus, kurie nenumaldomai supančioja dievop besiveržiančią žmogaus sielą.

Smagu, kad mieste užianti šventė neužgožė Pirmosios Komunijos iškilmių. Diena buvo šilta, saulėta ir miela. Nuo pirmųjų žingsnių Bažnyčios grindiniu supratome, kad Šventė pavyko. Išvengėme gražuolių rinkimų, apėjome karališkąsias vestuves, pabėgome nuo madų demonstracijos. Už suaukotus tėvelių pinigus nupirktų albų audeklo čežėjimas – geriausia puikybės terapija. Nuoširdžiai dėkojame aštriems protams ir jautrioms sieloms, kurių dėka į jaunų žmonių širdeles įžengė Viešpats. Ačiū.

/Kilpių šeimyna/