Advento Rekolekcijos jaunimui "Arti prisiliesti..."
Tai buvo nuostabus savaitgalis Kulautuvos Jėzuitų rektorato rekolekcijų namuose, kupinas apmąstymų, gyvo bendravimo su kartu buvusiais žmonėmis, su Juo ir galų gale su savimi pačiu. Šis savaitgalis buvo puiki proga atrasti atsakymus į mums ramybės neduodančius klausimus, nuošaly palikus mobiliuosius telefonus, kompiuterius, televiziją…
Šios rekolekcijos man davė labai daug. Pirmiausia jos padėjo man atrasti save iš naujo, aiškiau suvokti kas aš esu, ką turiu daryti. Jų metu galėjau pagilinti savo santykį su Dievu, sustiprinti ryšį su rekolekcijose dalyvavusiais žmonėmis. Į šias rekolekcijas važiavau vedina noro pabusti iš "letargo miego", nes ėmiau jausti, kad tampu viskam apatiška, o taip būti negali. Man reikėjo supurtymo, tokio gero spyrio, kad pradėčiau judėti į priekį.
Pirmąją dieną mane labiausiai palietė adoracija. Jos metu galėjau nurimti, akis į akį pabūti tyloje su Viešpačiu, pasišnekėti, išsakyti kas mane neramina, paklausti, paprašyti užtarimo. Adoracijos metu brolis Eugenijus perskaitė 139 psalmę. Ji labai giliai mane palietė ir visam laikui jos žodžiai liko mano širdyje. Taip pat man buvo kilę daugybė klausimų, į kuriuos jau kuris laikas ieškojau atsakymų...visa tai aš gavau ir dar su kaupu. Pirmąjį vakarą labai džiaugėmės kunigo Vaido Lukoševičiaus SJ apsilankymu, kartu šventėme Šv.Mišias ir smagiai bendravome po jų.
Antroji diena labiausiai įstrigo. Kunigas Mindaugas Malinauskas SJ pravedė meditaciją – tai buvo nauja patirtis, buvo labai gera, jauku, ramu, pasidarė labai lengva, tai padėjo įsigilinti į save ir pajusti vidaus kelionę gylyn. Atėjus vakarui atlikau nuodugnią sąžinės peržvalgą su mūsų vadovės pagalba, atrodo kad ištyriau kiekvieną savo širdies kertelę. Tuomet jaučiau norą atsiprašyti ir padėkoti Jam už kiekvieną savo gyvenimo vingį. Tai padėjo padaryti nusidėjėlio malda, kuria visi garsiai meldėmės, ji parodo koks esi menkas ir mažytis, taip sustiprino dar didesnį norą išsivaduoti iš nuodėmių pančių. Išpažinčių ir asmeninių pokalbių klausė kunigas Mindaugas, jos metu man emocijos gniaužė gerklę, tada kunigas pasakė:"paleisk viską, paleisk, nebijok paleisti. Pasakyk Jam:"aš atiduodu viską į Tavo rankas"". Kai aš tai pasakiau ir viską paleidau užplūdo toks palengvėjimas ir tokia vidinė ramybė, jutau jog skrendu. Taip pat užtarimo malda. Jos visada labai laukiu, ji padeda man atsigauti dvasiškai. Supurto iki pat kaulų smegenų, pripildo Šventosios Dvasios ir suteikia noro dalintis, dalintis tuo ką turiu geriausia. Užtarimo maldos metu buvo labai gera jausti Jo artumą, Jo begalinę meilę ir šilumą, suvokti kad Jis čia šalia, kad laiko mane už rankos. Jutau Šventosios Dvasios prisilietimą. Po visų išbandymų kūnui ir sielai šventėme vėlyvas Šv.Mišias. Tai buvo ekstremalių išbandymų metas – jose giedojom iš paskutinių jėgų, nes balsai po šlovinimo, nuo sukilusių emocijų buvo užkimę.
Brolio Eugenijus mokymų metu išgirsti pasakojimai buvo labai įkvepiantys, kupini sąsajų su mumis pačiais. Kaip antai pasakojimas apie jaunuolį šokinėjantį nuo akmens ant akmens (kad neįkristų į upę) ir renkantį į krepšelį žėručius, kuriuos kai tas krepšelis pasidaro toks sunkus, kad trukdo jam judėti, jis ima išmetinėti juos pasilikdamas sau tik pačius gražiausius. Arba pasakojimas iš Švento Rašto apie Abraomą ir Izaoką. Po mokymo mus išsiuntė pasivaikšioti po pušyną, kad pabūtume vienumoje ir kad apmąstytume tai ką išgirdome, kad atsakytume sau į klausimą kas yra tie musų žėručiai, kuriuos pasakojime rinko jaunuolis.
Trečiąją (paskutinę) dieną daug davė aptarimas. Padėjo galūtinai susivokti, susidėlioti taškus ant i. Visų rekolekcijų metu, kai būdavo laikas skirtas pabūti vienumoje manęs neapleido jausmas, kad aš nesu viena, kad šalia manęs kažkas yra. Karts nuo karto gręžiojausi per petį bet ten nieko nebuvo...
Dabar kai viskas susigulėjo ir susidėliojo į stalčiukus bei lentynėles galiu tvirtai pasakyti, jog noriu dar!
Agnė Kurauskaitė
Šviesos vaikai
