ŠV. PRANCIŠKAUS KSAVERO ŠVENTĖ
Advento rimtį gruodžio 3 dieną mūsų bažnyčioje praskaidrino didžiausi rektorato atlaidai – Šv. Pranciškaus Ksavero iškilmė. Vienas iškiliausių to meto Evangelijos šauklių, Indijos apaštalas, misijų globėjas save kukliai vadinęs mažiausiuoju Draugijos broliu... šiandien gali būti nuolankumo ir ryžto pavyzdžiu mūsų amžiaus žmonėms.
Atsipūtę po sportinių aistrų (gimnazijos salėje vyko krepšinio turnyras), 16 valandą klausėmės meditacijos: per Ksavero ir jo bičiulių mintis, vaizdo klipus ir muziką atsiskleidė šio jėzuitų misionieriaus veikla Indijoje, Japonijoje ir neišsipildžiusi viltis patekti į Kiniją. Dievas tikriausiai matė, jog tam dar neatėjo metas.
Po meditacinės įžangos – Švč. Sakramento išstatymas ir adoracija tyloje, kurią netrukus pripildė jaunimo choro šlovinimo giesmių garsai. Taip artėjome prie kulminacijos – iškilmingo Eucharistijos šventimo.
Eucharistijai vadovavo JE arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo tėvai jėzuitai iš Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. Iškilmingumo liturgijai suteikė grigalinės giesmės, puikiai derėjo Didžiojo choro ir „Orantos“ giesmininkų balsai.
Homiliją pasakė t. Algimantas Gudaitis SJ. Pradžioje iškėlęs klausimą: „Ar Pranciškus Ksaveras, šiandien atėjęs į žemę, nenusiviltų, kad Evangelija dar nėra pasiekusi visų žemės pakraščių?“, jis priminė, kad būtinybė skelbti Evangeliją ir liudyti ją savo gyvenimu išlieka aktuali ir mūsų laikais. Ir visai nebūtina važiuoti į tolimas šalis, kaip tą darė šv. Pranciškus, nes savo aplinkoje taip pat galime atrasti žmonių, kurie užmiršo Kristų.
Klausytojų dėmesį prikaustė netikėtas Dievo palyginimas su šachmatininku. Jis nuolat dėlioja žmones kaip šachmatų figūras įvairiuose žemynuose, kartais veikdamas staigiai, kartais ištvermingai laukdamas. Pranciškaus perkėlimas į Indiją buvo puikus ėjimas. Dabar jo vietoje turime būti mes, pasitikėdami jo užtarimu iš dangaus. Kartais būti regima Evangelijos šviesa, kartais nepastebima druska. Ir neišleisti iš akių Kristaus: „Žiūrėdami į Jį, suprantame, kas esame. Kontempliuodami Jį, įsileisdami Jį į savo gyvenimą, suprantame, ką turime daryti.“
Baigdamas homiliją, t. Algimantas paskatino visus išgirsti širdyje Dievo šauksmą ir užsidegti uolumu, kuriuo degė šventasis Pranciškus Ksaveras: negalime jaustis patogiai, kol dar yra vietų, kur niekas nepažįsta Kristaus, kur žeminamas žmogaus orumas. Pasijuskime esą Dievo rankose ir leiskime, kad pastatytų mus ten, kur yra numatęs. Tada galėsime džiaugtis danguje su šventaisiais, nes ir per mus, mažutėlius, Dievas bus padaręs savo darbą.
Aukos liturgiją praturtino iškilminga atnašų procesija. Sulaukėme „svečių“ iš tolimųjų misijų kraštų: Indijos gyventojai nešė smilkalus, be kurių neapsieinama per bažnytines iškilmes, kinai aukojo vaisius, japonai – suši agapės stalui. Vaikai, uoliausi šv. Pranciškaus Ksavero pagalbininkai evangelizuojant ir katechizuojant ištisus kaimus, dovanojo 2YouCat egzempliorius bažnyčios katechetams. Atnašų procesiją vainikavo duona ir vynas Eucharistijos šventimui.
Po iškilmingo arkivyskupo palaiminimo visi pamaldų dalyviai rinkosi į gimnazijos salę agapėje sušildyti kūną ir sielą. Stalą palaimino KJG direktorius t. Aldonas Gudaitis SJ. Bendravimo ledus pralaužė vakaro vedėjų – Vilhelminos Raubaitės ir Vytauto Salinio – sugalvoti žaidimai, šokiai, estafetės ir konkursai.
Džiaugiamės ir dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios šventės organizavimo, parėmusiems ją darbu, malda, giesme ar auka.
Jūratė Bieliauskaitė
