Kandidato vertumą paliudijo provincijolas Gintaras Vitkus SJ. Įšventinimo apeigos vyko Žodžio liturgijos metu. Labiausiai jaudinantis momentas – Visų Šventųjų Litanija, kurios metu šventinamasis kniūbsčias guli kryžiumi prieš altorių. Po to – konsekracija: vyskupas patepa šventinamojo delnus krizma, uždeda rankas (tą patį daro ir visi dalyvaujantys kunigai) ir taip pašvenčia naujam tarnystės etapui – skelbti žodį, aukoti Eucharistiją, gydyti žmogaus dvasią sutaikinimo sakramentu.

Homilijoje arkivyskupas Sigitas, komentuodamas pirmųjų mokinių pašaukimą, pabrėžė, kad visi jie, pajutę Kristaus žvilgsnį ar išgirdę Jo kvietimą, nedelsdami sekė paskui Jį. Ta žvilgsnio ar balso jėga šiandien gožiama triukšmo kakofonijos ir tik nedaugelis išdrįsta pasinerti į tylą ir klausytis tylaus šnabždesio. Eugenijus atrado lobį kontempliacijoje, o apaštalavimas Nairobio lūšnyne išmokė būti kontempliatyviu veikloje. 

Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ suteikė ypatingą palaiminimą neopresbiteriui Eugenijui, padėkos kalbas pasakė provincijolas Gintaras Vitkus SJ ir tėvas Eugenijus SJ. Jis paliudijo, kad jėzuitiškam ir kunigiškam pašaukimui pagrindą gavo šeimoje – panoro plačiau dalytis meile, kuria jis buvo apgaubtas tėvelių ir brolių bei sesers. Taip pat „pasigyrė“, jog turi bent du kunigui reikalingus bruožus: kai pradeda viešai kalbėti, jį pažįstantys ima melstis, nes žino, kad jis iš prigimties yra nedrąsus; kitas bruožas – Dievas pasirenka mažutėlius, ir „mano ūgis liudija, jog tai tiesa“.

Eucharistijos sužadinta bendrystė tęsėsi jėzuitų gimnazijos fojė. Sveikinimai ir vaišės... Dėkingumo išraiška Dievui ir žmonėms...

Sekmadienį į kunigo Eugenijaus primicijas susirinko gausus tikinčiųjų būrys. Šv. Mišias kartu celebravo t. Algimantas Gudaitis SJ ir t. Algirdas Paliokas SJ. Jiems tai buvo proga prisiminti savo kunigiškosios tarnystės pradžią, o t. Eugenijui buvo lengviau suvaldyti jaudulį. Homilija atskleidė, kad mažame kūne – didi ir paprasta siela: t. Eugenijus papasakojo atsitikimą iš Nairobio, kai kartą prie jo priėjo maža mergaitė, paėmė už rankos ir paklausė, „Kaip gyveni?“ Ar išdrįstame taip paprastai prieiti prie kito žmogaus? O prie Dievo – su šauksmu? Atvirai prisipažinti: „mano siela miršta,“ „miršta mano viltis... tikėjimas... gabumai“ ir melsti „pagydyk, Viešpatie, atgaivink“? Tad galime drąsiai tikėtis, kad t. Eugenijaus homilijos daugelį mūsų paskatins labiau puoselėti savo santykį su Dievu ir artimu, suklusti ir išgirsti. O kad mūsų tikėjimas sutvirtėtų, neopresbiteris suteikė primicijinį palaiminimą: pirmiausia – broliams kunigams, paskui – mamai, broliams ir sesei, pašvęstojo gyvenimo žmonėms, galiausiai – visiems dalyvaujantiems.

Sekmadienį po iškilmingo palaiminimo mūsų laukė dar vienas jaukus renginys – t. Aniceto Tamošaičio SJ homilijų knygos „Raktai mūsų rankose“ sutiktuvės. Šios knygos atsiradimą inicijavo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios tikintieji, trokšdami, kad t. Aniceto išminties lobynas liktų ne vien atmintyje (ja kuo toliau, tuo labiau nedrįstame pasikliauti), bet ir spausdintu pavidalu, kurį ne kartą norėsis atsiversti.

Į knygos pristatymą atvyko doc. Dalia Jakaitė, knygos kalbos redaktorė, aktorė Olita Dautartaitė, p. Stasys Tumėnas, leidyklos „Šiaurės Lietuva“, siekiančios prisidėti prie vertingo kultūrinio paveldo išsaugojimo, savininkas, t. Algimantas Gudaitis SJ, ilgametis t. Aniceto bendradarbis Šiauliuose ir pats knygos autorius.

Popietę pradėjusi Dalia padėkojo t. Anicetui, kad be ypatingai ilgų įkalbinėjimų jis sutiko su tokios knygos išleidimu. Redaktorei darbas buvo toks mielas ir teikiantis vidinio skonėjimosi, kad ji net visus metus jį tobulino, kol atidavė leidyklai. Kaip eilinė knygos skaitytoja galiu tik pasidžiaugti, kad Dalia išsaugojo savitą t. Aniceto stilių, išlaikė jo intonaciją ir atsivertusi bet kurį tekstą aš „girdžiu“ jo balsą.

Aktorė Olita Dautartaitė, kurios dvasinis augimas ir tikėjimo kelionė neatsiejamai susijusi su šv. Ignaco bažnyčios bendruomene, pagyvino pristatymą ištraukomis iš t. Aniceto knygos. Klausydamasis jos autorius pašmaikštavo: „Nejaugi aš taip gražiai parašiau?“ P. Stasys padėkojo visai komandai už bendradarbiavimą ir suteiktą garbę supažindinti Lietuvą su dar vieno iškilaus žiemgalio palikimu.

T. Algimantas pasidalijo prisiminimais apie vaizdingus t. Aniceto pamokslus ir kaip talentingas aktorius juos perteikė su autoriaus intonacija. Pats t. Anicetas padėkojo visiems, kurie padėjo šiai knygai išvysti dienos šviesą. Gal tai nebus paskutinė knyga, nes anot jo, „mirtis greičiausiai mano adresą kažkur nukišo“, tad tikėkimės, kad t. Anicetas dar ilgai bus su mumis ir ras kuo nustebinti. Štai s. Aloyzą Malinauskaitę SJE kadaise jis nustebino vienu ypu peršokęs Šiaulių J. Bružiko katalikiškos pradinės mokyklos tvorą, nors jau buvo sulaukęs 70 metų.

Visi norintieji galėjo paprašyti autoriaus autografo ir su juo pabendrauti. Ir pabaigai – palinkėjimas jauniausiam jėzuitui t. Eugenijui: kad jo pamokslų knygos nereikėtų laukti taip ilgai!

Jūratė Bieliauskaitė