1 kančios slėpinys – Agonija Sode

Jennifer Hartline

Dėkingumas mus įkvepia, nuolankumas suteikia galimybę, o MEILĖ patraukia į tikrą atgailą

Kad galėtume patirti tikrą atgailą, pirmiausia turime suprasti, jog esame nuodėmingi. Priešingai, negu teigia mūsų „apsišvietusi“ kultūra, nuodėmė nėra pasenusi sąvoka. Jėzaus sielvartas dėl mūsų nuodėmės agonijoje pavirto kruvino prakaito lašais. Vis dėlto geroji žinia yra tai, jog galime laisvai atgailauti iš liūdesio, o ne iš baimės, nes mūsų laukia atleidimas.

 „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino“ (Lk 22, 42-44).

Slėpinio vaisius – tikroji atgaila dėl savo nuodėmių.

Tikroji atgaila. Kad galėtume patirti tikrą atgailą, pirmiausia turime tikrai suprasti, jog nusidėjome.

„Apsišvietusi“ visuomenė labai norėtų paskelbti Nuodėmę kaip pasenusią, uždraustą sąvoką, kurios laikas jau baigėsi. Modernus protas teigia, jog moraliniai apribojimai, aiškiai apibrėžti gėrio ir blogio standartai bei pažeidimų pasekmės – visiškai pasenusios sąvokos, per klaidą įvestos laisvos valios žmonėms.

Išdrįsti parodyti, jog Kažkas, išskyrus mus, aukštesnis, negu mes patys, turi teisę apibrėžti teisybę ir neteisybę, gėrį ir blogį ir po to nustatyti teisingą bausmę už nusikaltimą, - tai tiesiog šventvagiška šiame moralinio reliatyvizmo amžiuje. Kaip gi galime atsiprašyti, jeigu nesame visiškai įsitikinę, jog blogai pasielgėme? Gerai, galbūt galime tikrai pripažinti, jog esame nusidėję, bet iš tikrųjų nepadarėme nieko tikrai baisaus, tai nėra kažkoks blogis. Tai negali būti didelė problema.

Dar kartą pažvelkime į sceną Sode. Besimelsdamas Jėzus buvo tokiame sielvarte, kad jo prakaitas virto krauju! Jis klausė Dievo, ar buvo kitas būdas įvykdyti planą, taigi akivaizdu, jog ši Nuodėmės problema iš tiesų yra labai svarbi. Jo kančia nebuvo dėl kažko mažo ar nereikšmingo.

Bet negaliu savęs klausti, kas Jį labiau nuliūdina – ar kai nusidedame, ar kai bandome paslėpti savo nuodėmę, padarome iš jos šviesą ir netgi ja gėrimės?

Ar tai yra nearogantiška, kad mūsų gyvenimas nuodėmingas ir mes neigiame, kad sulaužėme taisyklę ar padarėme mažą klaidą – nusidėjome prieš nuostabų ir teisingą Dievą, kuris taip pat myli mus už mūsų supratimą?! Mūsų nuodėmę apsunkina išdidus abejingumas. Įžeidimas papildo skriaudą.

Kodėl? Kadangi baisu, tiesiog kaip pragare, pilnai suvokti savo nuodėmės sunkumą ir jos pasekmes, ir jeigu nebūtų kryžiaus ir neapsakomos Tėvo meilės, nė vienas iš mūsų negalėtų atlaikyti. Gailestis, kilęs iš teisingos bausmės, dėl nuodėmės baimės yra gera pradžia startui, bet Dievas nepatenkintas ten mus palikęs. Jis nori mus užvaldyti Savo meile; beprotiška, nelogiška, nesibaigiančia meile, kuri paėmė mūsų bjaurią nuodėmę ant Savo nuostabaus Aš ir sau prisiėmė bausmę už mus.

Mes jau nebeturime nieko bijoti. Dabar esame laisvi būti atgailoje iš gailesčio, ne iš baimės ar nevilties. Mes galime atsidurti nelaimingoje padėtyje ir iš tikrųjų atvirai pripažinti savo nuodėmes, nes tai, kas mūsų laukia, yra atleidimas, o ne pyktis. Kai ši realybė įsišaknija mūsų širdyse, tada dėkingumas mus įkvepia, nuolankumas suteikia galimybę, ir MEILĖ mus patraukia į tikrą atgailą.

„Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės. Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės“ (Ps 32, 1-5).

„Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo; iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Kaskart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės! Aš gimęs kaltėje, ir mano motina mane pradėjo nuodėmėje“ (Ps 51, 1-4. 7).

Paruošta pagal: Jennifer Hartline „1nd Sorrowful Mystery: Agony in the Garden“

Paruošė: Saulenė Išganaitytė

http://www.catholic.org/clife/lent/story.php?id=40620