5 kančios slėpinys – Nukryžiavimas
„Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą“ (Lk 23, 33-34).
„Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 44-46).
Ši Kančios kelionė dabar mane atveda į tą vienišą kalvą. Visa agonija, mušimai ir kraujas lydi ten, kur nesinori eiti; ten, kam priešinuosi visa savo jėga.
Karti tiesa – iš tikrųjų nenoriu mirti.
Ar eisiu su Tavimi šiuo kankinančiu keliu tik tam, kad sumažėtų baimė, kai ateis paskutinė akimirka? Viešpatie, Tu žinai, kad būtent tai dar ir dar darau. Mano dvasia gali būti pasiruošusi, bet kūnas dar silpnas. Pradžioje jaučiuosi beveik pajėgus ir meldžiu „ne mano, bet Tavo valios“, nes Tave myliu. Bet tada reikia pasirinkti ir staiga sustoju, pamatęs mirtį. Pasirenku netausoti savęs, žmogiški instinktai numiršta. Bet tausodamas save, prarandu gyvenimą.
„Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23-24)“.
Akivaizdu, tai neišvengiama. Sekti Tave – reiškia mirti.
Tai reiškia mano valios mirtį – mažesniuose pasirinkimuose, dideliuose apsisprendimuose, mažuose papročiuose, senuose įpročiuose. Tai reiškia atsisakyti teisės į save, vėl ir vėl, diena po dienos.
Iš tikrųjų, į ką panaši širdis, kai ji miršta? Panašu į tai: „Aš esu Jo apvalytas – Jis gali su manimi daryti tik tai, kas Jam suteiktų malonumą, nepasitaręs su manimi. Aš tik noriu būti Jo vaiku, jeigu Jis to nori, kitaip būsiu laimingas būdamas niekas, o Jis – viskas“.
Kaip atrodo veidas, kai atsisakau savo teises? Panašu į tai: „Paimkite tai, ką jis duoda, ir atiduokite tai, ką Jis paima šypsodamasis“.
Tai yra Jo ištikimos tarnaitės, Palaimintosios Teresės iš Kalkutos, žodžiai. Kiekvieną dieną ji nuleidžia rankas ir įsijaučia į šiuos žodžius, kol kenčia tamsiausią vidinį skausmą. Ar turėsiu valios tokiai ištikimybei?
Neabejotinai aš esu ne Motina Teresė. Mano pašaukimas gana sunkus, bet kvietimas yra toks pats – pasiimk savo kryžių ir sek Jėzų. Vis dar esu kviečiamas numirti.
Šiandien mano mirtis panašesnė į žemiškus, nedėkingus, įprastinius darbus, kuriuos be motyvacijos atlieku. Mirtis – mano kantrybės ir gerumo pasirinkimas; mirtis – ištikimybė mažuose dalykuose. Mirtis yra mano atleidimas tam, kuris mane įskaudino – tikras atleidimas; jokia pagieža, joks priešiškumas, jokia paslaptis, trokštant pateisinimo, tiesiog palengvėjimas.
Anksčiau už mane, laisvai ir kilniaširdiškai, mirtį pasirinko kažkas kitas. Mirtis – paaukojimas to, kas skaudina, iš visos širdies, nieko už tai neprašant.
Mirtis – pergalė. Mirtis – laisvė nuo visko, kas mane baugina. Kai numirsiu, mano baimę sudegins mirtis, ir tikras tikėjimas pakils iš pelenų.
Vienintelis gyvenimas – su Tavimi. Net mirtis negali labiau mane sužaloti, nes Tavo nuostabus kryžius paverčia ją tuščia ir bejėge.
Tu nieko nepasilikai. Tu mielai viską atidavei tam, kad galėčiau turėti apsčiai gyvenimo. Viešpatie, trokštu tokios ištikimybės! Išmokyk mane viską atiduoti, net mažiausius dalykus, ir nieko nepasilikti. Suteik man drąsos nešti savo kryžių ir pasiduoti mirčiai, kurios tu prašai iš manęs, o paskui gyvensiu...tikrą gyvenimą.
Paruošta pagal: Jennifer Hartline „The 5th Sorrowful Mystery: The Crucifixion“
Paruošė: Saulenė Išganaitytė
http://www.catholic.org/clife/lent/story.php?id=40620
