Viešpats ateina iš toli


Dievo buvimas

Viešpats ateina... Atsistoju Jo akivaizdoje ir einu Jo sutikti su visa savo noro jėga.


Meditacija

Viešpaties Vardas ateina iš toli...Aš žiūriu iš tolo ir, štai, pamatau Dievo galybę ateinant... Išeinu Jo sutikti ir sakau: „Kalbėk mums, jeigu TU esi Tas, kuris viešpataus...“ Tai šios dienos liturgijos žodžiai ir atsakant mus kviečia, „Ateikite, pagarbinsime Karalių, Viešpatį, kuris ateina!“ (Romos Katalikų Brevijorius). Šio atėjimo buvo laukta prieš daugelį amžių; apie jį buvo išpranašauta, ir trokštama visų, kuriems nebuvo lemta matyti tą aušrą. Kiekviename besikartojančiame Advente Bažnyčia mini ir atnaujina šį laukimą, išreikšdama ilgesį ateinančiam Išganytojui. Nuo seno troškimas buvo stiprinamas tik viltimi, bet dabar yra tikras troškimas, pagrįstas jau įvykdyto Atpirkimo džiugia malone. Nors istoriškai užbaigtas prieš devyniolika amžių, šis ilgesys galėtų būti gyvas kasdien, kad kiekvieno krikščionio sieloje vis giliau ir visapusiškai atsinaujintų realybė. Minėdama ilgus Atpirkėjo laukimo amžius, Advento liturgijos dvasia paruoš mus švęsti Kūnu tapusio Žodžio slėpinį, pažadindama kiekviename intymų, asmeninį atnaujinto Kristaus atėjimo į mūsų sielas laukimą. Šis atėjimas pasiekiamas per malonę; iki tokio laipsnio, kuriame malonė vystosi ir bręsta mumyse, tampa gausesnė, skvarbesnė, kol siela perkeičiama į alter Christus. Adventas yra laukimo ir aistringo Atpirkėjo ilgėjimosi laikas: „Skardenkite rasos, dangūs ir lietaus debesys tik Jam!“ (ten pat).

Apaštalų laiške (Rom 13, 11-14) Šv. Paulius ragina: „Broliai, dabar yra valanda...pabusti iš miego“. Per Adventą, Bažnyčios „pavasarį“, privalome patys pabusti ir atnešti naujus šventumo vaisius. Net dabar Apaštalas mums parodo Advento didžias dovanas: „nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!... Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“, tai yra, Jo šventumu. Kad padėtų mums pasiekti šią pabaigą, Jėzus padrąsina priminęs Savo meilę, kaip mūsų Išganytojo: Jis ateina sutikti mus Savo malonėje, tai yra begaliniame gailestingume, kuris yra linkęs į mus. Jeigu mes esame šiek apsnūdę ir bejėgiai Mūsų Viešpaties tarnavime, dabar yra laikas patiems pakilti į naują gyvenimą, patiems kilniadvasiškai nusivilkti savo skurdumą ir silpnumą, ir „apsirengti Jėzų Kristų“, tai yra, Jo šventumą. Kad mums padėtų laukti, Jėzus padrąsina, priminęs Savo, kaip mūsų Atpirkėjo, meilę. Jis ateina susitikti su mumis Savo malonėje; tai yra Jo begalinis gailestingumas mums.

Kitaip tariant, Evangelijoje (Lk 21, 25-33) Bažnyčia pastatyta prieš mus kaip aukščiausias teisėjas per paskutinį Jėzaus atėjimą, „tada jie pamatys Žmogaus Sūnų ateinantį iš debesų, su didele galia ir garbe“. Jis atėjo su meile į Betliejų; Jis atėjo su malone į mūsų sielas; Jis ateis su teisingumu pasaulio pabaigoje: Kristaus trigubas atėjimas, krikščionybės sintezė, kvietimas į budrų, pasitikintį laukimą, „Pakelkite savo galvas, jūsų atpirkimas čia pat!“.


Pokalbis

O mano Dieve, Tėve Žodžio, Žodžio, tapusio Kūnu iš meilės mums. Tu prisiėmei mirtingą kūną, kad kentėtum ir būtum paaukotas dėl mūsų. Noriu pasiruošti Tavo atėjimui, karštai trokšdamas, kaip ilgėjosi Senojo Testamento pranašai, vieninteli Išganytojau ir Atpirkėjau. „O Viešpatie, siųsk Tą kurį ketini siųsti...Kaip Tu žadėjai, ateik ir išvaduok mus!“ Trokštu, kad būtų mano sieloje Adventas, kad būtų nuolatinis ilgesys ir laukimas šio didžio Slėpinio, kuriame Tu, O Žodi, taptum kūnu, parodytum man Savo atperkantį, pašventinantį gailestingumą.

O maloningiausias Jėzau, ateik pas mane su Savo begaline meile ir Tavo malonės gausa, Tavo troškimas apimti mano sielą gailestingumo ir dosnumo liūtimi, siekiant atkreipti ją į Save. Ateik, o Viešpatie, ateik! Trokštu bėgti prie tavęs su meile, bet deja! Bet deja mano meilė yra tokia suvaržyta, silpna ir netobula! Padaryk ją tvirtą ir kilnią; kad įveikčiau save, kad galėčiau save visiškai atiduoti Tau.

Karštai trokštu ne tik pabėgti nuo Tavo rūsčių akių teismo metu, bet visų pirma siekiu grąžinti Tau savo begalinį gailestingumą. O Viešpatie, maldauju Tave, leisk, kad ta labai didelė meilė, kuri privertė Tave tapti įsikūnijusiu mano išgelbėjimu, būtų duota veltui! Mano vargšei sielai taip reikia Tavęs! Ji atsidūsta prieš Tave, kaip prieš užjaučiantį gydytoją, kuris vienintelis gali išgydyti jos žaizdas, ištraukti ją iš ilgesio ir šaltumo ir įkvėpti naują jėgą, entuziazmą ir gyvenimą. Ateik, Viešpatie, ateik! Esu pasiruošęs priimti Tavo darbą su paklusnia, nuolankia širdimi, pasiruošęs būti išgydytas, apvalytas ir Tavo sustiprintas. Taip, su Tavo pagalba padarysiu bet kokią auką, atsisakysiu visko, kas galėtų trukdyti Tavo atperkamajam darbui manyje. Parodyk Savo galią, O Viešpatie, ir ateik! Ateik, ilgai neuždelsk!

 

 

Paruošta pagal: Fr. Gabriel of St. Mary Magdalen, O.C.D. „Divine Intimacy“

Paruošė: Saulenė Išganaitytė

 

http://www.catholic-pages.com/prayers/001.asp