ANT TIKĖJIMO METŲ SLENKSČIO...

Spalio 11 d. prasideda Tikėjimo metai, skirti II Vatikano Susirinkimo 50-osioms metinėms. Tai dovana visiems tikintiesiems, galimybė ne tik pasigrožėti ant lentynos padėtu tikėjimu (dažnas pasideda šią dovaną, net nesiteikdamas jos išvynioti), bet ir aktyviai juo naudotis, gilinti, puoselėti ir taip tapti tokiais žmonėmis, kokiais mus Dievas sukūrė: pilnatviškai išskleisti Jo dovanotas sielos galias savo ir kitų sielų išganymui.

Tikėjimo metai – tai iššūkis kiekvienam žmogui, kvietimas susimąstyti, ką reiškia tikėjimas man asmeniškai, kokios mano tikėjimo šaknys, ar mano tikėjimas duoda vaisius kasdienybėje, ar padeda man spręsti iškilusias problemas, matyti ne vien savo, bet ir šalia esančių poreikius ir į juos tinkamai atsiliepti. Jei gimei katalikiškoje šeimoje, esi pakrikštytas, sutvirtintas, kas sekmadienį (ar bent per didžiąsias šventes) eini į bažnyčią, velykiniu laikotarpiu atlieki išpažintį ir priimi Šventąją Komuniją, ar to užtenka, kad galėtum save vadinti tikinčiu žmogumi?

Popiežius Benediktas XVI YOUCAT (Jaunimo katekizmo) pratarmėje, kreipdamasis į jaunus žmones, sako: „Jūs turite žinoti, ką ir kuo tikite. Jūs turite apie savo išpažįstamą tikėjimą viską taip tiksliai žinoti, kaip informatikos specialistas kompiuterio operacinę sistemą. Jūs turite jį taip gerai suprasti, kaip muzikas savo kūrinį. [...] Jums reikia Dievo pagalbos, jei norite, kad jūsų tikėjimas neišgaruotų kaip rasos lašas saulėje, kad jūsų meilė nenuskęstų pornografijoje, ir jei nenorite silpnesniųjų bei aukų palikti likimo valiai.“ Dar labiau Dievo pagalbos ir atsivėrimo Šventajai Dvasiai reikia tiems, kas ir brandaus amžiaus sulaukę prie klausyklos langelio kartoja: „tingėjau mokytis, neklausiau tėvelių...“, kieno tikėjimas dūsta Pirmosios Komunijos lygmenyje ar net Krikšto marškinėliuose.

Dažnas teisinasi: „neturėjau sąlygų pažinti tikėjimą“. Taip, iki 1988 metų tos sąlygos nepriminė šiltnamio, nes vienintelis sąlytis su tikėjimu daugumai buvo bažnyčia, o išėję atgal pro jos duris su Dievu atsisveikindavome iki kito sekmadienio ar iki kitos šventės. Tačiau Dievas žvelgė į kiekvieno širdį ir viską suprato... ir kantriai laukė, kol pasėtas grūdas duos šimteriopą vaisių.

Vaizdelis iš vienos parapijos agapės: stalai lūžta nuo skaniausių valgių, kuriuos pagamino sumanios šeimininkės, kunigas palaimina stalą ir ... visai neišalkę žmonės po valandėlės viską sukemša į savo pilvus. Ilgo tuščio stalo vidury stovėjo nepaliestas dubuo salotų. Kodėl niekas jų nevalgė, nors jos taip gardžiai ir viliojančiai atrodė? – Jose nebuvo šaukšto. Bažnyčia taip pat kartais panaši į dubenį salotų, kupiną to, ko žmonės alksta. Bet kurgi šaukštas? Ar tas lobis turi būti išstatytas kaip nepasiekiamas patiekalas ant tuščio stalo? O gal įvyniotas į doktrinos celofaną ir pastatytas teologijos lentynoje? (pagal M. Silf „Vidinis kompasas: Kvietimas į ignaciškąjį dvasingumą“).

Dievą, mūsų Tėvą, toks vaizdelis tikrai nuliūdintų. Tačiau kas turi padėti tą šaukštą salotoms? Ko gero, tai kiekvieno krikščionio pareiga ir teisė. Išdrįskime pasiūlyti nors mažą šaukštelį, prisiminę tuos momentus, kai patys alkome gyvenimo duonos ir šalia atsirado žmogus, pasidalinęs „šaukštu“, o gal vietoj žuvies atnešęs tinklą ir išmokęs žvejoti.

Šaukštelis, kurį norėčiau jums pasiūlyti, – kasmėnesinės šabo/susikaupimo dienos paskutiniais mėnesio šeštadieniais (pirmoji – rugsėjo 29 d.), dvasinės pratybos kasdienybėje (trečiadieniais nuo spalio 10 d.)... Apsilankę mūsų bažnyčios tinklapyje www.kjb.lt arba www.katalikai.lt tikrai rasite ir kitokių jums tinkamų „šaukštų“. Skanaus, ragaujant nepakartojamą tikėjimą!