Atviras nuodėmės išpažinimas – 32-oji psalmė

Antrasis žingsnis per Gavėnios dykumą su atgailos psalmėmis. 6-oje psalmėje, kurią apmąstėme praėjusią savaitę, apie nuodėmę net neužsiminta, kenčiantis ligonis meldžia tik fizinio išgydymo, tačiau Dievas, kaip visuomet, duoda tai, ko reikia, – atsivertimo malonę ir išgydo. Šią, 32-ąją psalmę, tikriausiai sukūrė žmogus, kurio gyvenimas pasikeitė, išpažinus savo nuodėmę. O gal tiesiog pajutus, kad Dievas jau atleido, ir tuomet pasiryžus žengti šį žingsnį – atsiprašyti Dievo.

¹Laimingas, kam nusižengimas atleistas,

kuriam nuodėmė dovanota.

² Laimingas, kurio VIEŠPATS kaltu nelaiko,

kurio dvasioje nėra apgaulės.

Ar esu pajutęs vidinę laisvę ir jėgą, kurią suteikia prisipažinimas, kad kažkur nepataikiau į tikslą, prašoviau pro šalį, nekaltinant nei kitų žmonių, nei aplinkybių? Meilingą Dievo žvilgsnį, sakantį: „Tavo klaida, tavo kaltė ištrinta, nuodėmė dovanota. Eik ramybėje!“ ?

Psalmininkas atvirai pasakoja, kaip kentėjo ligos patale. Nedrįso parodyti Dievui nuodėmės dūrius, jausdamas kaltę ir gėdą, galbūt tikėdamasis, kad bėgant laikui žaizda užsitrauks, surandės ir nebeskaudės, bus galima ją pamiršti... ir vėl gyventi, kaip gyvenus. Bet nuodėmės prisiminimas vis grįžta – į sapną, į mintis, per netikėtą praeivio pastabą. Dievas meistriškai su visa meilės galia atranda įrankius, kurie padėtų sielą atgręžti į Jo gailestingumą, sugrąžinti į Jo glėbį. Ir kai širdis virsta ražienomis, kai sudžiūsta kaip šiaudas, kai visą prislegia Dievo ranka... skruostu nurieda atgailos ašara... gyvenimas prasideda iš naujo.

³ Kol tylėjau, dilo man kaulai kasdien bevaitojant.

⁴ Slėgė juk tavo ranka dieną ir naktį, –

suvytau lyg žolynas nuo vasaros karščių.

Ar ilgai mėgstu slėptis nuo Dievo gailestingumo? Gal tyčia praleidžiu tas nuodėmes, kurios man atrodo nepatogios, kvailos (na kaip aš galėjau tą padaryti!)? Sielų priešas prie klausyklos langelio ateina, kad grąžintų žmogui gėdos jausmą, kurį buvo iš jo atėmęs, kai tas darė nuodėmę.

⁵ Tada išpažinau tau savo nuodėmę,

nenuslėpiau savo kaltybių.

Tariau: „Atskleisiu VIEŠPAČIUI, kuo nusidėjau,“ –

ir tu atleidai man nuodėmę, pašalinai kaltę.

Lyg Sūnus palaidūnas psalmininkas galiausiai pasiryžta: „Kelsiuos, eisiu ir sakysiu... nusidėjau.“ Tėvas tik ir laukia šio momento: puola sugrįžtančiam ant kaklo, apkabina, sugrąžina visas Sūnaus teises. Čia atsiskleidžia visas žmogaus nuolankumas – priimti malonę ir džiaugtis nauju gyvenimu. Tačiau kol puikybė su Dievo pagalba neišrauta, kiekvieną kartą net po išpažinties gali persekioti kaltės jausmas, savigaila. Šiuo atveju padėti gali malda, nuolankumą ugdantis pasninkas ir blaivus požiūris į savo silpnybes

⁶ Todėl lemtingą valandą tau melsis

visi ištikimieji žmonės;

jei ir grėsmingi vandenys patvintų, jų neužlietų.

⁷ Tu prieglobstis mano, –

iš vargų mane ištrauki,

apsupi džiugiais išganymo šūksniais.

Mus gali paguosti ir sustiprinti Dievo pažadas nepalikti mūsų vienų gyvenimo kelionėje. Esame išrinktosios tautos – Kristaus kūno – nariai. Dievas (Dievo angelas) nuolat budi virš mūsų, saugo nuo pavojų, rodo teisingą kelią, sustato kelio ženklus. Ar pastebiu juos? Ar išgirstu švelnų perspėjantį Dievo balsą? Ar pasinaudoju visomis Jo duotomis priemonėmis, kad teisingai suformuočiau savo sąžinę?

⁸  „Mokysiu tave, parodysiu kelią, kuriuo turi eiti;

mano akys budės virš tavęs, aš tau patarsiu.

⁹ Nebūk lyg arklys ar mulas, neturintis proto,

kurio narsą tramdo kamanomis ir žąslais,

nes kitaip jis nepaklūsta.“

Lyg tyčia dažnas žmogus laiko save tokiu protingu, kad nekreipia jokio dėmesio nei į patarimus, nei į perspėjantį žodį ar žvilgsnį. Apie tokius Patarlių knygoje rašoma: „Botagas arkliui, kamanos asilui, o lazda kvailių nugarai!“ (Pat 26, 3). Tad kartais Dievas pasinaudoja ir ryžtingesnėmis auklėjimo priemonėmis, už kurias nuolankus žmogus padėkoja kaip už skaudžią dovaną ir priima kaip malonę, o išpuikėlis įvertina kaip nepelnytą bausmę. „Neišjodinėtas arklys yra aikštingas, nežabojamas sūnus užauga maištingas“ (Sir 30, 8). Dievas nori, kad mes išmoktume tikro, nuolankaus sūniškumo.

¹⁰ Nedorėlio sielvartai laukia,

o pasitikintį VIEŠPAČIU lydės ištikimoji jo meilė.

¹¹ Linksminkitės VIEŠPATYJE, džiūgaukite, teisieji,

šūkaukite iš džiaugsmo, visi tyraširdžiai!

Ar gebu atrasti džiaugsmą Gavėnios atgailos kelionėje? Ar juo dalijuosi savo aplinkoje? O gal pavydžiu tiems, kurie net ištikus nelaimei spinduliuoja ramybe? „Kai siela paguldo savo kaltes prie Dievo kojų, ji pajunta turinti sparnus“ (Eugenie de Guerin). Linkiu kiekvienam palaimingo Gavėnios skrydžio!

Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė

Jūratė Bieliauskaitė

Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą

(tęsinys kitą savaitę)