Gavėnia – atsivėrimas Dievo gailestingumui

Metų ratas vėl sukasi link pavasario. Džiaugiamės gerokai pailgėjusia diena. Entuziastai daržininkai ir žemės mylėtojai palanges jau apkrovę vazonais su daiginamais svogūnėliais, salotėlėmis, pomidoriukais ir agurkėliais. Laukiame šiltesnių orų, kai galėsime nusimesti įkyrėjusius kailinius ir paltus, sušvytėti spalvingais ir lengvais apdarais.

Vidiniame, dvasiniame gyvenime irgi savi lūkesčiai. Rodos, visai neseniai darėme Kalėdų ir Naujųjų metų pasiryžimus, būdami tikri, kad juos tikrai įvykdysime. O šiandien esame ant naujo dvasinio slenksčio, dairomės į Gavėnios dykumą ir nedrąsiai rengiamės į ją įžengti. Maldos, pasninko ir išmaldos dykuma – beribės galimybės augti Dievui ir mažėti sau: savo apetitui, puikybei, virtualioms pažintims Facebook‘e, betiksliam muilo operų siužetui...

7 nepilnos savaitės iki Prisikėlimo džiaugsmo – 7 žingsneliai prieš įpuolant į Dievo glėbį. Vieniems jie bus visai lengvi, kitiems – be galo sunkūs. Nes ir į dykumą žengti, ir į savo širdį nusileisti reikia drąsos. Reikia tikros meilės sau ir suvokimo, kad esu mylimas toks, koks esu. Mylimas Dievo per šalia esančius žmones. O jei tokių nėra? Jei tavo pastangos mylėti atsitrenkia į abuojumo sieną, piktą žvilgsnį, žodį?...

Šiandien pabandykime žengti pirmąjį žingsnį. Per Gavėnią – su atgailos psalmėmis. Skaitykime, klausykimės, mąstykime. Lyg susigėdę vaikai, lyg sūnūs palaidūnai grįžkime į mylinčio Tėvo glėbį, leiskime Jam apkabinti mus meile, gailestingumu, tikėjimu.

6 – oji psalmė – malda išbandymų valandą

Tai pirmoji iš septynių atgailos psalmių. Emocingas ligonio maldavimas, senkant kūno jėgoms, nebepajėgiant iškęsti skausmo. Ir toks maldavimas – Dievo dovana, nes dažnas savo ligoje susitraukia, susigūžia ir pamiršta, kad yra Tas, į kurį galiu tiesti rankas, kurio galiu šauktis, kuris jau buvo ten, kur aš esu dabar. Tad psalmininko gebėjimas kreiptis į Dievą – sektinas pavyzdys kiekvienam ligos ar negalios ištiktam.

² VIEŠPATIE, nesmerk manęs įniršęs,

savo įtūžio ant manęs neišlieki!

³ Būk man, VIEŠPATIE, maloningas

nes aš visiškai nusikamavęs;

VIEŠPATIE, mane tu pagydyk,

nes mano kaulus sukrėtė klaikas,

⁴ o gyvastį pribloškė šiurpas,

bet tu, o VIEŠPATIE, – kiek ilgai dar?

Dievui tikriausiai plyšta širdis, žiūrint į tokį nusikamavusį savo vaiką. Žmogui trūksta kantrybės laukti, nes kiekviena kančia tą akimirką atrodo nepakeliama. Ištikusi liga – lyg bausmė, botago kirtis. O kur dar mirties baimė? Nors senoliai dažnai kalba, kad Dievas juos užmiršo, bet mirtis vis dar yra baugus mūsų gyvenimo elementas. Tačiau Dievas neskuba atsakyti į klausimą: „Kiek ilgai dar?“

⁵ VIEŠPATIE, atsigręžki! Tu mane išgelbėk!

Išlaisvink dėl savo ištikimosios meilės!

⁶ Juk tarp mirusiųjų nėra, kas tave atsimintų,

kas tave bešlovins Šeole?

Psalmininkas suvokia, kad savo pastangomis neišsigelbės – nei nuo ligos, nei nuo nuodėmės. Pasitiki Dievo meile, kaip ir mes. Bet... ar aš kartais nesielgiu kaip paauglys savo išdykavimais, bėgimu iš namų vis patikrindamas Tėvo meilės ir savo laisvės ribas? Ar nekuriu savo gyvenime Šeolo – mirties tuštumos, kai save laikau savo gyvenimo, savo kūno Viešpačiu?

⁷ Aš aimanų nukamuotas,

kasnakt ašaromis laistau savo lovą,

ir nuo raudų sudrėko mano guolis.

⁸ Sielvartai akis man aptemdė,

nuo sunkių vargų jos silpnėja.

Vaizdingas ligonio kančios aprašymas, sukeliantis ir užuojautą, ir pasibaisėjimą, ir norą palengvinti kančią. Vieni ją lengvina malda, paliatyvia slauga, kiti – pasiūlydami lengviausią variantą vartotojiškai visuomenei – eutanaziją. Kad mirtis neapkarstų – su belgiško šokolado plytele. Ašaros – bejėgiškumo išraiška, o sykiu – psichologinė išsilaisvinimo priemonė. Ar aš dažnai verkiu? Kas mane labiausiai sugraudina? Ar pajėgiu kentėdamas įžvelgti Dievo meilės slėpinį, priimti kančią kaip vaistą nuo puikybės ar aukso išgryninimo procesą, apvalantį mane, atskleidžiantį tai, kas manyje yra geriausia?

⁹ Visi piktadariai, nuo manęs atsitraukit,

nes VIEŠPATS išgirdo mano raudą.

¹⁰ VIEŠPATS išklausė mano meldimą;

VIEŠPATS priėmė mano maldą.

¹¹ Bus pažeminti, siaubo apimti visi mano priešai.

Akimirksniu sugėdinti jie trauksis.

Palengvėjimo akimirka. Tie, kas laukė greitos ligonio mirties, turi atsitraukti. Tie, kas tikėjosi, kad Dievas jį apleido, turi iš naujo praregėti. Nors šioje psalmėje nuodėmės ir ligos santykis tiesiogiai neparodytas, tuometinei visuomenei buvo aišku: jeigu žmogus kenčia, jis nusidėjo. Tad visai nenuostabu, kad ligonis turi tiek daug priešų, nes dažnas žmogus linkęs spręsti apie kitą iš pirmo žvilgsnio ir vadovaudamasis stereotipais. „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės,“ – pasakė Jėzus paralyžiuotajam. – „Imk savo gultą, kelkis ir eik.“ Išgydymas apima ir atsivertimą. Ar bent troškimą atsiversti... Ar aš jį turiu? O gal manau, kad gyvenu taip teisingai, kad atsivertimo man nereikia?

Šia psalme žydai pradeda dieną, kalba ją kaip ryto maldą. Ji taip pat buvo giedama apipjaustymo apeigose. Krikščionims ji skelbia apie prisikėlimo rytą. Kiekvienam mūsų ji gali tapti pasitikėjimo Dievu šaltiniu ir padėti įveikti kasdienybės iššūkius...

Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė Jūratė Bieliauskaitė

Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą

(tęsinys kitą savaitę)