Ir vėl sukasi nenumaldomas laiko ratas, mūsų chronos paversdamas kairos, t.y. Dievo malonės dėka leisdamas mums stabtelėti ir pamąstyti „kodėl... esu čia? kodėl... man taip nesiseka... ar sekasi?“ Dievas nutiesia mums tiltą, kuriuo galime pasiekti Prisikėlimo rytą. Tas tiltas – Gavėnios dykuma. Ar išdrįsime priimti pelenų barstymo apeigą ne kaip įprastinį ritualą, bet lyg krikšto momentą, po kurio Dvasia nusileis ant peties ir ves ten, kur galbūt nesinorės eiti. Paragins pasilenkti prie vargetos ir ne tik atsikratyti smulkių monetų, bet padovanoti jam šypseną, o gal net bičiulišką žodį. Užuot gailėjus savęs, užjausti vienišą kaimyną ir pažaisti su juo šachmatais. Nepraeiti tylomis pro verkiantį vaiką ar besibarančius paauglius...

            Gavėnia – metas atgaivinti atmintį ir prisiminti savo pirmąją meilę. Kokie buvome kantrūs laukdami, kai mylimasis/mylimoji vėluodavo, kaip drąsiai eidavome į pasimatymus net vėlų vakarą. Mes pasitikėjome... O dabar ar pasitikime Jėzumi? Ar esame kantrūs, kai Jis neatsiliepia į mūsų prašymus? Arba atsiliepia visai ne taip, kaip tikėjomės? Nusigręžiame nuo tokio Viešpaties lyg maži įsižeidę vaikai, nors ką tik vaidinome suaugusius, atsakingus žmones. Laimė, jog Dievas pažįsta mūsų silpnumą ir nesmerkia, jei pristingame jėgų ar noro savo pasiryžimams įvykdyti.

            Drąsos Gavėnios metu ypač reikia. Kad išplėštume laiko iš savo kasdienybės maldai, dažnesniam pašnekesiui su Dievu, adoracijos valandai. Kad susitaikytume su Dievu, kitais ir savimi. Kad atsiprašytume ir paprašytume atleidimo už savo klaidas, apsileidimus, piktą žodį ar susierzinimą. Kad atleistume tam, su kuriuo visą pusmetį nesikalbėjome... Gavėnios tikslas – išvaduoti mus iš susvetimėjimo dvasios. Tada patyrę Dievo bei žmogaus artumą, atrasime tikrąjį Dievo vaiko džiaugsmą, išgydysime sau bei kitiems padarytas žaizdas.

            Tradicinėmis pasninko, išmaldos ir maldos praktikomis Gavėnia mus moko radikalesnės meilės. Pasninkaudami, kukliau padengdami stalą, mes mokomės įveikti savo egoizmą.

Duodami išmaldą kovojame su godumo yda. Stabmeldiškas materialinių gėrybių garbinimas atitolina mus nuo kitų žmonių ir nuo Dievo, o taip pat pastato mus į Kristaus palygime minimo neišmintingo žmogaus vietą, kuris visko pertekęs, pats sau kalbėjo: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“. Žinome, kaip Viešpats tai įvertino: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12,19-20).

Brangi ir nepamainoma yra ir malda, nes mūsų širdyje bylojantis Dievo balsas skatina mums žengti tikėjimo keliu, kuriuo pradėjome eiti Krikšto dieną.

Gavėnios metas yra puiki proga iš naujo pripažinti savo silpnumą, nuoširdžiai įvertinti savo gyvenimą ir priėmus Susitaikinimo Sakramento malonę drąsiai žengti link Kristaus.

Parengė Jūratė Bieliauskaitė