KODĖL?


Kodėl aš sugebu tik būti?

Kodėl nepaėmiau Kryžiaus medžio

iš Tavo rankų kruvinų?

Kodėl skepeta nenušluosčiau

kruvino prakaito nuo Tavo veido?

Tik buvau... įsikniaubusi į mokinio, kurį Tu mylėjai, petį, užsidengusi veidą nuo Tavo, o gal ir nuo savo skausmo.

Tik buvau... šiek tiek pavydėdama Marijai Magdalietei jos ašarų. Mano akys sausra perštėjo, o širdis – susitraukusi, perdžiūvusi vynuogė.

Buvau... dėkodama Motinai Marijai už jos tvirtybę, tikėjimą skausme. Laukimą, kol viskas išsipildys. Laukimą, maldą ir budėjimą iki Prisikėlimo ryto.

Buvome... paguldę Jėzų į kapą svetimame sode, nematydami vėl nušvitusios saulės, įsikniaubę į perštintį skausmą, įsikabinę tikėjimo, vilties ir meilės, įsikibę vienas kito. Ėjome laukti to, kas turėjo įvykti pirmą kartą nuo pasaulio sutvertiems. Turėjome tik viltį, perplyšusį dangų ir nuriedėjusią vienintelę Tėvo ašarą. Iš jos išdygo Prisikėlimas...

J. B. „Mintys Didžiojo Penktadienio vakarą...“