Viešpaties Krikšto šventė

Frank Doyle SJ

Šiandien užbaigiame kalėdines iškilmes. Ir matome trečiąjį, paskutinį iš trijų mums žinomų didžiųjų apsireiškimų, kad Dievas pas mus atėjo labai ypatingu keliu. (Tačiau ženklas, kurį Jėzus suteikė Kanoje, taip pat yra ypatingas Dievo buvimo Jėzuje apsireiškimas).

Trys apsireiškimai

Pirmasis iš šių apsireiškimų – Jėzaus gimimo istorija Betliejaus tvartelyje. Pirmieji žmonės, kuriems suteikta privilegija išgyventi šį apsireiškimą, buvo piemenėliai, atstovaujantys neturtingiems, nuodėmingiems ir visuomenės atstumtiesiems, Luko Evangelijoje esantiems ypatingame dėmesio centre.

Antrąjį apsireiškimą, Trijų karalių, šventėme praeitą sekmadienį, apmąstėme Mato evangelijos ištrauką, kad Jėzus gimė ne tik dėl savo tautos, bet dėl kiekvienos šalies ir kiekvienos rasės žmonių.

Trečiasis ir paskutinis Dievo buvimo tarp mūsų apsireiškimas per Jėzų randamas visose keturiose evangelijose. Nepaisant dviejų pirmųjų apsireiškimų, susijusių su Jėzaus gimimu, šis vienintelis ateina vėlesniu laikotarpiu, tuo momentu, kai Jėzus rengiasi pradėti savo viešąjį gyvenimą.

Kodėl Jėzus pasikrikštijo?

Galbūt, kaip ir Jonas Krikštytojas, labai nustebsime, kodėl Jėzui reikėjo būti pakrikštytam. „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas“, Jonas sakė Jėzui, „o tu ateini pas mane!“ Visiems kitiems, kuriuos Jonas pakrikštijo Jordane, tai buvo kaip atgailos ženklas už jų nuodėmes ir kaip jų troškimo pakeisti savo gyvenimus išraiška. Kaip Jėzus, Dievo Sūnus, galėjo būti to dalimi?

Visiškas solidarumas

Pirmasis atsakymas į tai, kad Jėzus taip padarė, buvo jo visiškas solidarumas su žmonija, kurios narys jis buvo. Jis solidarizavosi su jais ne kaip nusidėjėlis, bet kaip mirtingas žmogus. Šio solidarumo išraiška jam yra daug aukštesnis prioritetas, negu socialinė padėtis, kurią jis galėtų prarasti, būdamas matomu artimoje draugijoje su pripažintais nusidėjėliais. Tai buvo rizika, kurią jis pastoviai prisiims dėl to, kad nusidėjėlio poreikiai jam buvo svarbesni, negu jo reputacija su teisuoliais. Tai turės galutinę dramatišką išraišką, kai Jėzus miršta ant kryžiaus, įvykdant jam mirties bausmę, kaip ir dviem nuteistiems nusikaltėliams. Jėzui niekada nebuvo svarbus toks dalykas, kaip „išorė“, vertinant vien tik išorinę išvaizdą.

„Misijos“ patirtis

Tačiau kad suprastume, kas vyksta Jordano upėje, turime nueiti kur kas toliau, nei matyti Jėzaus krikštą, kaip sandorį su nuodėmingumu.

Čia tikrai akcentuojamas pozityvus Jėzaus buvimo elementas, visiškai priimtas ir patvirtintas jo Tėvo. Jėzus stovi Jordano upėje, nes jis yra Tėvo „siunčiamas“ darbui, kurį ruošiasi pradėti. Dėl šio darbo jis gauna visišką savo Tėvo pritarimą.

Pripildytas Dievo pilnatvės

Kai jis išlipa iš vandens, atsiveria dangus, ir Dievo Dvasia nusileidžia ant Jėzaus, kad jį pripildytų visa Dievo pilnatve. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus [mylimasis, Dievo meilės objektas, juo esu labai patenkintas]; kuriuo aš gėriuosi“.

Tai, galima sakyti, yra Jėzaus Sekminių patirtis. Ir tai yra kažkas, ką galima pamatyti tik tikėjimo akimis. Galėtume pridurti, kad tai yra realus ruošimasis mūsų Krikštui.

Krikštas ir patepimas

Antrame skaitinyje iš Apaštalų darbų Petras savo pamoksle Kornelijui, pirmajam Apaštalų pakrikštytam ne žydui, sako apie Jėzų, kad „Dievas jį patepė Šventąją Dvasia ir galia“.

Šiuo atveju pirmiau, negu aliejumi, patepamas vandeniu. Žinoma, šis patepimas reiškia, kad Jėzus yra Karalius ir Viešpats. Titulas „Kristus“ [graikų k. Christos], kurį jam priskiriame, reiškia „Pateptasis“ ir atitinka hebrajų žodį, rašomą kaip „Messiah“. Pagaliau anksčiau sakėme, kad ši scena taip pat yra Jėzaus „misijos“ apeigos, pradedant savo viešąjį gyvenimą.

Mano tarnavimas

Visa tai yra gražiai aprašyta ištraukoje iš Izaijo, kuriuo pradedama šiandienos šventės pirmasis skaitinys. Įžanginis žodis pakartoja Mato evangelijos krikšto scenos aprašymą: „Mano tarnas, kuriuo gėriuosi... Apgaubiau savo dvasia“.

Viešpaties tarnavimas

Misija Jėzui išdėstyta gražiomis frazėmis, kurių dėka galėjome gauti didelės naudos.

Ne šauksmu ar pakeltu balsu

Net palaužtos nendrės nelauš, nei blėstančio dagčio negesins.

Jis tikrą neš teisingumą... nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje.

Aš pašaukiau tave tarnauti teisumo pergalei...

Aš sukūriau tave ir padariau tave kaip tautos sandorą, tautų šviesą: kad neregių akis atvertum;

belaisvius iš kalėjimo išvestum; sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum.

Paties Jėzaus misija

Pats Jėzus cituos šias paskutines frazes, kaip savo misijos paskelbimą savo gimtinės sinagogoje, Nazarete (Lk 4, 18-10).

Visa tai telpa šioje paprastoje, bet didingoje scenoje su Jonu Krikštytoju Jordano upėje. Tai yra, kaip buvo pasakyta, didelis Dievo buvimo apsireiškimas tarp mūsų per Jėzaus, mūsų Karaliaus ir Viešpaties, asmenį.

Mūsų pačių krikštas

Kaip galutinis galėtų būti šiandien mūsų pačių krikšto reikšmės ir to, kaip jis yra susijęs su Jėzumi, apmąstymas.

Dažnai girdime labai supaprastintą Krikšto sakramento padarinių apibūdinimą, kad „pašalinama gimtoji nuodėmė ir tampame Dievo vaikais“. Daugelis, ypač tie, kurie buvo pakrikštyti dar kūdikystėje, gali būti linkę matyti kaip vienkartinę ceremoniją, kuria tėvai įveda juos į gyvenimo kelią ir nieko daugiau nebelieka jiems pasakyti.

Krikšto prasmė

Buvo net išgirsta žmones sakant: „O! Aš nenorėjau gimti kataliku!” Žinoma, nėra jokios priežasties tam, kad žmonės, nuoširdžiai apmąstę, negalėtų atsisakyti katalikiško tikėjimo malonės, suteikiančios gyvenimo keliui daugiau prasmės. Tačiau jeigu tikrai suprantame mūsų Krikšto prasmę, mažai tikėtina, kad tai įvyks.

Krikštas, kaip pasakytina apie visus sakramentus, nėra izoliuotas ritualas. Jis vyksta mūsų viso gyvenimo kontekste. Ar esame pakrikštyti kaip vaikai, ar kaip suaugę, visų pirma esame įtraukiami, sujungiami į krikščioniškąją bendruomenę.

Veiklūs nariai

Mes tampame ne pasyviais, bet aktyviais Kristaus Kūno nariais. To niekada negali kažkas primesti prieš mūsų valią. Štai kodėl dabar suaugusieji ilgai turi ruoštis, priimdami Krikšto sakramentą ir tikėtis, kad ankstesnis bendruomenės palaikymas tęsis ir po Krikšto.

Todėl Krikštas dabar švenčiamas visos parapijos bendruomenės akivaizdoje ir Velykų Vigilijos metu. „Gimtoji nuodėmė“ panaikinama ne kažkokiu dvasiniu rankos vikrumu ar kažkokios magiškos formulės sukalbėjimu. Atvirkščiai, jei iš tiesų jaučiatės įtrauktas į gyvą krikščionių bendruomenę, pasklidusi mūsų pasaulyje nuodėminga įtaka perkeičiama, atsiskleidžiant Jėzaus vizijai ir padedant bendruomenei, besiremiančiai meile, teisingumu ir pasidalinimu.

Bendruomeninis įvykis

Krikštas negali sukelti efektų socialiniame vakuume. Štai kodėl Bažnyčia nekrikštys tų, kurie nepatyrė krikščioniško bendruomeniškumo.

Žinoma, kaip ir Jėzaus, mūsų Krikštas reiškia, kad svarbu drauge su kitais žodžiu ir pavyzdžiu įsipareigoti savo tikėjimui. Tai apima daugiau, negu tiesiog „gelbstint mūsų sielas“ ir „svarbiausia gyvenant be nuodėmės“.

Gyvenimo liudytojai

Esami kviečiami būti gyvais Evangelijos liudytojais, būti žemės druska, būti miestu ant kalvos, žvake, skleidžiančia šviesą tamsoje. Trumpai tariant, esame kviečiami susivienyti su kitais mūsų krikščioniškoje bendruomenėje, kuriant Dievo Karalystę.

Visi šie Izaijo žodžiai, pacituoti aukščiau ir pritaikyti Jėzui, turi būti pritaikyti kiekvienam iš mūsų. Krikštas nėra tiesiog praeities įvykis, įrašytas į kažkokią dulkėtą parapijos registracijos knygą; tai yra gyvenimo realybė, kuri turi būti pastoviai gilinama ir turtinama.

Tegul Dievas, mūsų Tėvas, gali mums pasakyti, kaip pasakė Jėzui: „Šitas yra mano Mylimasis, kuriuo aš gėriuosi“.

Paruošta pagal: Frank Doyle SJ „Feast of the Baptism of the Lord“

Paruošė: Saulenė Išganaitytė

 

 

http://balangadiocese.org/Frontpagers2/baptism.html