Gavėnia – laikas priartėti prie Kristaus


Pats Jėzus Kristus yra aukščiausia visos gavėnios malonė (pal. Jonas Paulius II)

 

Gavėnia yra daug daugiau nei vien apsimarinimai ir įvairios atgailos praktikos. Bažnyčios skelbiama žinia yra kupina vilties ir džiaugsmo: mes visi esame išgelbėti per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Gavėnios laikas yra pasiruošimas Kristaus prisikėlimui. Visų apsimarinimų tikslas – atsisakyti to, kas trukdo būti su Kristumi, atsisakyti to, kas trukdo priimti Dievo man dovanojamą Išgelbėjimą. Gavėnia nėra laikas, kai mes turime būti susiraukę ir liūdni, priešingai – įvairūs apsimarinimai ir atgaila priartina mus prie Kristaus, kuris dovanoja mums nesibaigiantį džiaugsmą. Jeigu mes esame susiraukę ir nepatenkinti, tai nesame su Kristumi. Mes turime perplėšti ne savo drabužius, bet širdis (plg. Jl 2, 12), kad galėtume priimti Dievo Meilę. Taigi, apsimarinimų esmė yra asmeninio ryšio su Kristumi stiprinimas, nes Jis yra Dievo Meilė ir Išgelbėjimas.

Krikščionybė yra neatsiejama nuo kryžiaus, bet per gavėnios laikotarpį mes kviečiami įsigilinti į Kristaus kryžiaus slėpinį. Kryžius nėra Dievo priekaištas, bet ramybės, džiaugsmo ir vilties šaltinis. Mes mąstydami apie Kristaus kančią ir mirtį tikėjimu žinome, jog Jis prisikėlė. Visų pirma prieš ko nors atsisakant (apsimarinant), reikia suprasti, ką man reiškia kryžiaus slėpinys. Ir tik tada, kai kryžius man tampa savas, galiu įvardinti tai, kas trukdo priimti per Kristaus kryžių man dovanojamą malonę. Įvardinus trukdžius, galiu jų atsisakyti, nes tik tas, kuris žino, kad yra nešvarus jaučia poreikį apsivalyti ir tik savo žaizdas suvokiantis nori išgyti. Kaip žinome gydymas ne visada būna malonus, bet mes žinome, kad būsime sveiki todėl neliūdime, jei skauda. „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Prisiminkime, kad mūsų tikslas yra būti prikeltiems kartu su Kristumi, ir nepamirškime gavėniai pasibaigus.

Broliai ir seserys Kristuje, ne tik vadinkimės Dievo vaikais, bet ir tokiais stenkimės būti. Izaijo knygoje skaitome, kad tikrasis pasninkas tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, pavergtiesiems duot laisvę, dalytis su alkstančiu duona, priglobti benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą ir neatsukti nugaros saviesiems (plg. Iz 58, 6 – 7). Juk tikrasis apsimarinimas yra savo egoizmo atsisakymas ir artimo meilės darbai... Pamatykime Kristų alkstančiame, skurstančiame, pačiame brangiausiame žmoguje, ir jeigu negalime Jam patarnauti vienokiu ar kitokiu būdu, tai nors pasakykime nuoširdų žodį ar tiesiog nusišypsokime Jam.

 

Laima Lekavičiūtė