Lozorius buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį

Luko 16:19-31

Meditacija: Kam daugiausiai skiri savo laiko, dėmesio ir širdies? Lozoriaus ir turtuolio palyginime Jėzus vaizduoja dramatišką kontrastingą sceną – turtai ir skurdas, dangus ir pragaras, užuojauta ir abejingumas, priklausymas ir atskirtis. Taip pat stebime staigų ir dramatišką likimo posūkį. Lozorius – ne tik vargšas, bet ir beteisis. Jis „paguldytas“ prie turtuolio namų vartų. Šunys, laižantys jo votis, turbūt nesibodėjo „pasivaišinti“ ir Lozoriaus sunkiai gautos duonos kąsneliais. Antikiniame pasaulyje šunys – paniekos simbolis. Ilgalaikė šių laukinių šunų kankynė tik papildo vargšo skurdą ir kančias. Turtuolis į elgetą žvelgė paniekinančiai ir abejingai, kol jo paties neištiko panašus likimas! Lozoriaus vardas reiškia „Dievas – mano pagalba“. Nepaisant nelaimių ir vargų kupino gyvenimo, Lozorius neprarado tikėjimo į Dievą. Jo akys žvelgė į jam skirtą lobį danguje. Tačiau turtuolio žvilgsnis nesiekė toliau jo turtų. Jis ne tik turėjo tiek, kiek jam reikia, bet leido sau pasinerti į prabangą. Turtas buvo tiek pavergęs jo žvilgsnį, kad jis nepastebėdavo aplinkinių poreikių. Jis nebematė Dievo ir dangaus lobių, nes ieškojo laimės materialiniuose dalykuose. Jis daugiau tarnavo turtui, o ne Dievui. Galų gale turtuolis tapo elgeta! Ar pripažįsti Dievo suteiktą džiaugsmą ir laisvę, kaip vienintelį turtą? Ir ar tavo viltis saugiai įsitvirtinusi danguje (žr. Žyd 6,19)?

„Viešpatie, sustiprink mane, kad dar labiau trokščiau Tavęs ir kelio į laimę per Tave. Praturtink mane dangiškomis gėrybėmis ir duok man kilnią širdį, kad galėčiau laisvai dalytis su kitais Tavo suteiktu lobiu.“

Iš anglų kalbos vertė Saulenė Išganaitytė